Krikštynos pavasarį
Skaitant Vytauto Kernagio eilėraštį „Paukščiai“, visada apima švelniai melancholiška nuotaika. Taip, tokia jau ta laiko formulė, visą laiką besisukanti ratu. Dieną keičia vakaras, naktis. Žiemą – pavasaris. Taip – PAVASARIS! Pavasaris yra gražus atgimstančia gamta, pražystančiomis gėlėmis, čiulbančiais paukščiais, atšylančiomis ir ilgėjančiomis dienomis… Tokia yra ir žmogaus vaikystė – nerūpestinga, apsupta tėvų ir senelių meilės bei globos, graži ir žydinti kaip pavasaris.
Mūsų darbui sezoniškumas palieka labai ryškų atspalvį. O temas, diktuota ne tik pomėgiai, bet ir vėl, laikas – metų laikai. Gal dėl to paukštukų tema mėgstama krikštynas organizuojančių tėvelių tarpe. Ir ši tema, apsisukus metų laikrodžiui vis grįžta su pirmaisiais pavasario spinduliai bei ne kartą įgyvendinta mūsų kūrybines komandos! Kaip nesikartoti? Kaip daug kartų pieštą šventės eskizą nupiešti kitaip? Tai tikrai nėra paprasta.. Tačiau, kartais tiesiog užtenka pasidairyti lietuviškos gamtos lobynuose. Nesivaikant modernių tendencijų, nekuriant kažko ypatingai įmantraus ar įnoringo, naudojant elementarius motyvus galima sukurti nepaprastai mielą reginį. Svarbiausia kurti!
Kokia iš tų eilėraščių nauda?
Ir kam juos tie poetai nuolat kuria?
Naudingas daiktas – dviratis, lazda,
Plaktukas , duona , batai ar kepurė..
Perskaičius šį Čepauskaitės eilėraštį iš naujausios poezijos knygos, pagalvojau – tai apie mane (ar ir apie mane). Mano darbą. Mano laisvalaikį ir mano hobi. Kiek daug sutinku žmonių, kurie klausia „ kodėl tu kuri“ ? „grožis?“ Kas „tai“, dėl ko „tai“ ar kam „to“ reikia?
O kas iš tų eilėraščių dailių? Iš jų sriubos nei košės neišvirsi,
Neatsipjausi kaip dešros peiliu Ir į vartus galingai neįspirsi.
Kiekviena diena, tai indelis į mūsų prisiminimų albumą. Kiekviena šventė, prie kurios mes prisidedame, indelis į užsakovų prisiminimų albumą. O šios užduoties mes imamės labai atsakingai – suvokdami šio darbo reikšmę ir tikėdami jo ypatinga svarba!
[ ]
Bet kartą aš eilėraštį skaičiau, už lango lijo, taip lengvai ir smulkiai,
Ir tapo viduje kažkaip keisčiau, lyg būtų ant širdies nukritus dulkė,
Tokia lengva, mažutė ir jauki lyg skruzdėlė auksinė nuropotų,
Lyg suptųs pludė vakaro aky, ir skonis burnoje – mamos kompoto..
O jeigu atvirai, tai privalau sutikt, kad daug kas ir be to gyvena.
Bet argi tai gyvenimas, brolau, kai niekas tau širdies nepakutena?
D.Čepauskaitė. Auksinė skruzdėlė
Kaip taikliai poetės pastebėta!
Vadovaujamės panašiu prinipu – mažos smulkmenos ir mielos detalės, šventę paverčia įsimintinesniu reginiu! Gal nuo jų nepasidarys sočiau, bet tai tikrai pakutens širdį!
Vėlyvą pavasarį susitikus su kliente Raudondvario dvaro ansamblyje, paukštukų motyvas išplaukė labai organiškai. Patekę į būsimos šventės vietą, supratome, kad dekoras turėtų tik sustiprinti natūralią supančią žalumą. Skaidri pavėsinė dvaro šone suteikia pojūtį, tarsi būtum pačiame miško viduryje! Nuostabus jausmas! Koloritą rinkomės kuo organiškesnį – nuo stalų, kuriuos dengėme natūralios žemės spalvos lino staltiesėmis iki floristikos. Gėlės – subtilios ir švelnios. Daug žalumos ir smulkių gubojos žiedelių. Saldaus stalą vainikavo žalumynų girlianda sudarydama įspūdį, tarsi desertus ragautum rinkdamas žemuoges miške! Mūsų pasididžiavimas, menininkės supinti mažyčiai vainikėliai – lizdeliai, kuriuose ne tik patalpinome vardų korteles bet ir įsodinome dieviškai skanius keksiukus. Specialiai šiai šventei gamintas atviras kanarėlių narvelis tapo puikia spintelė serviruojant desertus. Pasirūpinome ne tik dekoracijomis, bet taip pat ir užsiėmimu vaikams. Kad šventė neprailgtų, paruošėme mandalų spalvinimo knygelės, bei po mielą tekstilės paukštuką dovanų.
Taip poetiškai ir užbaigsiu : džiaugiuosi, kad mano prefesija susijusi su nepaaiškinamais drugeliais pilve, džiaugiuosi, kad galiu dovanoti Jums akimirkas, sušildančias dieną ir pakutenančias širdį.
Rasa
Kūrybinė komanda:
Krikštynų dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Laura Pečkauskienė
Šventės vieta: Raudondvario dvaras, restorano „Medžiotojų užeiga“ lauko terasa
