Prancūziškas 30 jubiliejus

Vis pagalvoju, kodėl kiekvienais metais be išimties, o dažniausai net kelis kartus per metus,  pas mus ateina klientai, kurie dievina Provanso stilių ir nori jį integruoti į savo šventę. Kartais pagalvoju, kad pasąmonės lygyje net mūsų pavadinimas galėtų asocijuotis su Provansu ir Prancūzija. Tačiau pagrindinė priežastis tikriausiai yra ta, kad aš pati esu įsimylėjusi šitą šalį. Panašu, kad savo meilę, kaip kokią draugišką bacilą, išleidžiu į pasaulį ir skleidžiu ypatingus fluidus, kurie pritraukia bendraminčius. 

Mėgstu keliauti ir nuolat renkuosi naujas kryptis, tik Prancūzija traukia mane lyg magnetas ir aš grįžtu… vėl ir vėl. Tikriausiai ten galėčiau ir gyventi. Susukčiau savo kokį jaukų romantišką lizdelį ir tyliai mėgaučiausi kiekviena akimirka – gardžiais kvapais iš kepyklėlės už kampo, ilgėsingais akordeono garsais ir siauromis gatvelėmis.  Prancūzija žavi savo elegancija, gundo savo rafinuota prabanga ir gurmaniškais skoniais. Ji tarsi idealus meilužis, kurio neįmanoma pamiršti.

Ar yra idealių vyrų? Manau, kad ne. Ar yra gerų vyrų? Be jokios abejonės! Kad ir kaip šiuolaikinėje visuomenėje būtų propaguojamas feminizmas, mes, moterys, turime nepalenkiamą natūralų poreikį, kad mumis rūpintųsi. Nepaisant savo stiprybės, užsispyrimo ir ryžto kasdienėje veikloje, net ir pati kiečiausia moteris trokšta pasijusti silpna stipriame patikimo žmogaus glėbyje. Moteriškumas neturi būti yda ar trūkumas, nes būtent jis kuria dailiosios lyties unikalumą. Kartais atrodo, kad pačios sau paspendėme feminizmo spąstus, norėdamos atrodyti kietos ir nepriklausomos, nes staiga vyrai aptingo ir pamiršo, kad reikia dėl mūsų stengtis. Atrodo, kad vyrai dovanojantys gėles be progos, atidarantys duris ir žinantys atsakymą į bet kurį klausimą, tuoj išmirs kaip mamutai. Ar mes, moterys, galime bet kokią problemą išspręsti pačios? Net nekyla abejonių! Ir, žinoma, nuo to mes tampame tik dar stipresnės ir įgijame neįkainojamą patirtį. Bet tuo pačiu metu mes prarandame savo moteriškumą ir tą įgimtą žavų silnumo jausmą. Aš ir pati nesu išimtis. Kartais pagaunu, kad didžiuojuosi savimi, kaip pati savo tvirtu žingsniu įveikiau visas kliūtis ir pasiekiau tikslą. Nesvarbu, kas tai bebūtų, karjeros pasiekimai, ar sulūžusi skalbimo mašina. Bet dar dažniau aš pagalvoju, kad nenoriu spręsti vyriškų problemų, todėl net jeigu vyro nėra namie, aš mieliau paprašysiu kaimyno pagalbos, jeigu mano mašinoje baigėsi tepalas. Žinoma, aš galėčiau pati atidaryti kapotą ir didVYRIŠKAI viską sutvarkyti, bet kam aš bandysiu kažką įrodyti? Kiekvieną kartą, atlikusi dar vieną vyrišką darbą, aš negrįžtamai papildau savo „įveikiamų darbų“ sąrašą, kol galiausiai nebebus ką pildyti. Vyrai turi padėti, palaikyti, jie turi stebinti mus ir mumis gėrėtis. Jie turi didžiuotis mūsų pasiekimais, bet tuo pačiu metu nepamiršti švelniai apkabinti ir padrąsinti. Santykiai – tai nėra varžytuvės, kas geresnis ar pranašesnis. Tai atsidavimas ir aiškus suvokimas, kokiu keliu mes einame. Svarbiausia, kad tas kelias vestų ta pačia kryptimi.

Ar moters gimtadienis turi šansų nebūti ypatingas, jeigu ji organizuoja jos mylimasis?! Tikiu, kad tai kiekvienos moters svajonė. Patyliukais ir aš apie tai pasvajoju, tačiau mano vyras nėra romantikas, tad sunku būtų sulaukti iš jo tokio netikėtumo. Būtent todėl ypač džiaugiuosi, kai tokie vyrai pasitaiko mano kelyje. Eglei iš tiesų labai pasisekė, kad jos mylimasis taip kruopščiai ir rūpestingai priėjo prie šito klausimo.  Su Raimundu matėmės ne pirmą kartą. Praeitais metais organizavome jų mažylio krikštynas. Matyt todėl bendravime iš karto jautėsi ramybė ir pasitikėjimas. Raimundas solidus ir konkretus vyras, todėl derinimo procesas nebuvo sudėtingas. Jau per pirmą susitikimą išryškėjo šventės koncepcija ir mes puolėme į prancūziško vakarėlio organizavimo darbus.

Šventės vietą išsirinkome gan greitai. Ja tapo itin prancūziška dvasia alsuojantis restoranas Le BonJour. Antrame aukšte jie turi gan privačią labai jaukią salę, kurioje mes ir paruošėme šventinę vakarienę iš kelių patiekalų. Jokio maisto ant stalų. Tik kokybiškas aptarnavimas, skonių deriniai ir malonus bendravimas žvakių šviesoje. Šį kartą maistas buvo netik palaima skrandžiui, bet ir dekoro elementas.

Restorano erdvės stilistika ir spalvinė gama padiktavo dekoro pasirinkimą. Nusprendėme naudoti sodresnias spalvas ir dekorą pririšti prie melsvų baroko stiliaus raštų ant restorano užuolaidų ir šviestuvų. Taip dekore atsirado lėkštės su mėlynais ornamentais, o saldaus stalo kompoziciją papuošė raštuotos staltiesės. Meniu ir vardo kortelių dizainas atkartojo kvietimo sumanymą. Stalą nuklojome gėlėmis ir žvakėmis, tai suteikė šventei ypatingo jaukumo ir šilumos. Saldžiam stalui rinkomės išskirtinai tik prancūziškos kilmės desertus nuo tradicinių macarons iki ypatingo skonio šokoladinių pūtėsių, kuriuos paruošė Le BonJour virtuvės šefai.

Niekas taip neglosto širdį, kaip po šventės gautas nuoširdus mūsų darbo įvertinimas, kad buvo net geriau negu tikėtasi.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Restoranas Le BonJour
Fotografė: Nude Mood
Tortas: Tie kepėjai
Grafinis dizainas: Artišokas