Provansas vestuvėse ir gyvenime
Provanso stilius mus lydi kiekvienais metais, jis jau beveik tampa mūsų žanro klasika, todėl iš vienos pusės kiekvieną kartą vis sunkiau atrasti jį iš naujo, o kita vertus tai net sužadina azartą. Matyt tai turėjo svarios įtakos renkantis, kur šiemet atostogausime. Pietų Prancūzija jau seniai buvo kelionių prioritetų sąraše, tad visi nekantriai laukėme naujų įspūdžių ir, žinoma, laiko kartu. Vaikai jau pamažu dėliojosi, ką dės į lagaminą, kartu žiūrinėjome gražius vaizdus ir rinkomės maršrutą. Keliones planuoju atsakingai, visada norisi tūriningai ir kokybiškai praleisti laiką, patirti kuo daugiau smagių dalykų, praturtinti vaikų akiratį ir asmeninę patirtį, pasisemti įkvėpimo, todėl namų darbai būtini. Ir štai, pačiame pasiruošimo įkarštyje, likus porai dienų iki skrydžio, nutiko tai, ko suplanuoti neįmanoma – vėjaraupiai! Per porą dienų mažiukas pavirto vienu dideliu spuogu ir jie toliau dygo kaip pašėlę. Nuomonių ir patarimų buvo įvairių. Pradžioje dar bandžiau save apgauti, kad gal pavyks, bet su kiekvienu nauju spuogeliu viltis blėso. Palikti mažiuką seneliams buvo sudėtingas sprendimas, nes atostogos man ne kas kita, o buvimas su šeima. Kita vertus, tai buvo geras pasirinkimas, nes kitu atveju atostogų neturėtume niekas. Gyvenimas nestovi vietoje, kartais reikia priimti sunkius sprendimus, kad paskui suprastum, jog pasiėlgei teisingai. Svarbiausia nusiteikimas.
Mūsų atostogos buvo nuostabios, kaip visada aktyvios, būtent tokios, kokias ir mėgstam. Septyni aplankyti miestai ir dar begalybė mažų miestelių ir užburiančių pakrantės vaizdų. Gardus maistas, puikus vynas ir saulės šiluma. Pataikėme tiesiai į dešimtuką – tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo tikras lietuviškas ruduo, Prancūzijos pakrantėje tai buvo paskutinė vasariška savaitė. Skrydžio dieną jau ir Nicoje pliaupė lietus. Juokavome, kad bent jau negaila išvažiuoti.
Nors ir nepamatėme levandų laukų (tai gera priežastis suplanuoti dar vieną kelionę šia kryptimi), provanso dvasia jautėsi kiekviename mažiausiame kaimelyje. Jaukiai nutrupėję dažai, seni pastatai, raityti balkonai, kvapai, žmonių šiluma, lyg daina skambanti prancūzų kalba – visa tai kuria Prancūzijos unikalumą ir išaugina ypatingą meilę šitam kraštui. Kiekviena aplankyta šalis palieka savo sentimentų, bet ryšys su Prancūzija yra kažkoks ypatingas, ypač nuoširdus. Kažkada jau rašiau, kad Paryžius yra mano mylimiausias miestas, tad lieku ištikima savo sielos pasirinkimui. Prancūzija yra tas taškelis milžiniškame pasaulio žemėlapyje, į kurį visada norėsiu sugrįžti. Taigi puikiai suprantu, kodėl mano nuotakos taip dažnai renkasi Provanso stilių.
Akvilė ir Tomas kartu jau labai senai, nuo pat vaikystės. Jie jau turi du gražius vaikučius ir gyvena darnų šeimos gyvenimą savo name, kurį pasistatė prieš kelis metus. Gyvenimas tiek įsuko juos, kad vestuves sukelti vis nelikdavo laiko, o kartais ir lėšų. Šiais metais jie pagaliau nusprendė sutvirtinti savo santykius ir suplanavo gražią šventę savo artimiesiems.
Kai su Akvile susitikome pirmą kartą, ji atskleidė, kad dievina žalią spalvą ir dar ją labai žavi Provanso stilius. To pakako, kad gimtų visiškai asmeniška būsimos šventės koncepcija.
Akvilė ir Tomas savo šventės vieta pasirinko restoraną Tores Bravoras. Jo didžiausia salė iš tiesų atrodė šviesi ir „provansiška“, tik mums nepatiko tamsokos kėdės. Po ilgų svarstymų visgi nusprendėme kėdes nuomotis. Baltos bambukinės kėdės užpildė visą salę. Jeigu abejojate dėl kėdžių nuomos, visada pagalvokite, kaip tai įtakos galutinį vaizdą. Jeigu vaizdas pasikeis kardinaliai, geriau atsisakykite kažkokio kito dekoro elemento, bet palikite kėdes. Dažniausiai mūsų nuotakos dėl kėdžių aukoja fotosesijos kampelį ir niekada dėl to nesigaili. Mano nuomonė yra aiški šiuo klausimu – jeigu biudžetas ribotas, geriau turėti vieną išbaigtą erdvę, negu daug ir apie nieką.
Žalia spalva karaliavo visur – puokštėse, kur žaliems augalams teikėme pirmenybę, tekstilėje, net desertuose. Po vestuvių Akvilė, dalindamasi įspūdžiais, užsiminė, kad keli svečiai jai pasakė, jog šventė buvo labai „akviliška“. Mes, savo ruožtu, tai priimame kaip taiklų komplimentą. Mūsų pagrindinė misija – atrasti ryšį su kiekvienu savo klientu ir perkelti jį į šventės kūrimo procesą. Mus neapsakomai šildo nuoširdūs atsiliepimai ir pasitikėjimas. Pavyzdžiui, Akvilė labai pergyveno dėl seno pianino, kuris stovėjo restorane. O man atrodė, kad tai unikalus dekoro elementas, jeigu mes tinkamai jį panaudotume. Vienu momentu net šmėstelėjo mintis perdažyti pianiną sendinta balta spalva, nes restorano administratorė minėjo, kad planuoja juo atsikratyti, bet galiausiai visgi nepritarė tokiam mūsų akibrokštui. Raminau Akvilę, kad padekoruotas pianinas neatrodys toks niūrus ir „pavargęs“, taigi galiausiai mes jį įkomponavome į saldaus stalo kompoziciją. Rezultatas pranoko lūkeščius. Pianinas tarsi prisikėlė antram gyvenimui ir pražydo. Saldaus stalo kompoziciją užbaigėme šviesiu Provanso stiliaus staliuku ir unikalia specialiai šventei pagaminta itin romantiška torto pakyla.
Nėra nieko asmeniškiau, nei šventės metu pasidalinti su savo svečiais gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis, ypač kai jų jau tiek daug prikaupta. Būtent todėl palinkėjimų kampelyje atsidūrė iš nuotraukų kruopščiai sudėliota jaunųjų gyvenimo istorija. Visi etapai, visi žingsneliai ir pasikeitimai pakeliui į bendrą laimingą gyvenimą. Jautru ir taip tikra!
Visi jaunieji palieka savotišką žymę mano širdyje, tai neišvengiama, kai tiek bendrauji ir tiek įsijauti į procesą. Kiekviena žymė yra skirtinga. Akvilė ir Tomas paliko begalinę šilumą, kuri dar ilgai šildys mane darganotomis rudens ir žiemos dienomis.
Elena
Kūrybinė grupė:
Vestuvių dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Tores Bravoras
Fotografas: SP fotografija
Desertai: LiuPatty ir Tie kepėjai
Tortas: Liu Patty
Vestuvių kanceliarija: Artišokas
Kvietimai: Artišokas
