Žymų Archyvai: Jubiliejus

Prancūziškas 30 jubiliejus

Vis pagalvoju, kodėl kiekvienais metais be išimties, o dažniausai net kelis kartus per metus,  pas mus ateina klientai, kurie dievina Provanso stilių ir nori jį integruoti į savo šventę. Kartais pagalvoju, kad pasąmonės lygyje net mūsų pavadinimas galėtų asocijuotis su Provansu ir Prancūzija. Tačiau pagrindinė priežastis tikriausiai yra ta, kad aš pati esu įsimylėjusi šitą šalį. Panašu, kad savo meilę, kaip kokią draugišką bacilą, išleidžiu į pasaulį ir skleidžiu ypatingus fluidus, kurie pritraukia bendraminčius. 

Mėgstu keliauti ir nuolat renkuosi naujas kryptis, tik Prancūzija traukia mane lyg magnetas ir aš grįžtu… vėl ir vėl. Tikriausiai ten galėčiau ir gyventi. Susukčiau savo kokį jaukų romantišką lizdelį ir tyliai mėgaučiausi kiekviena akimirka – gardžiais kvapais iš kepyklėlės už kampo, ilgėsingais akordeono garsais ir siauromis gatvelėmis.  Prancūzija žavi savo elegancija, gundo savo rafinuota prabanga ir gurmaniškais skoniais. Ji tarsi idealus meilužis, kurio neįmanoma pamiršti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Spalvinis polėkštės ir lėkštės su ornamentu derinys
Startinis užkandis kaip dekoro elementas

Mėlynas baroko stiliaus ornamentas, atsikartojantis visoje dekoro linijoje
Žalvarinių žvakidžių ir žvakių ansamblis, suteikiantis šventei ypatingo jaukumo
Žavus minimalistinio dizaino tortas

Ar yra idealių vyrų? Manau, kad ne. Ar yra gerų vyrų? Be jokios abejonės! Kad ir kaip šiuolaikinėje visuomenėje būtų propaguojamas feminizmas, mes, moterys, turime nepalenkiamą natūralų poreikį, kad mumis rūpintųsi. Nepaisant savo stiprybės, užsispyrimo ir ryžto kasdienėje veikloje, net ir pati kiečiausia moteris trokšta pasijusti silpna stipriame patikimo žmogaus glėbyje. Moteriškumas neturi būti yda ar trūkumas, nes būtent jis kuria dailiosios lyties unikalumą. Kartais atrodo, kad pačios sau paspendėme feminizmo spąstus, norėdamos atrodyti kietos ir nepriklausomos, nes staiga vyrai aptingo ir pamiršo, kad reikia dėl mūsų stengtis. Atrodo, kad vyrai dovanojantys gėles be progos, atidarantys duris ir žinantys atsakymą į bet kurį klausimą, tuoj išmirs kaip mamutai. Ar mes, moterys, galime bet kokią problemą išspręsti pačios? Net nekyla abejonių! Ir, žinoma, nuo to mes tampame tik dar stipresnės ir įgijame neįkainojamą patirtį. Bet tuo pačiu metu mes prarandame savo moteriškumą ir tą įgimtą žavų silnumo jausmą. Aš ir pati nesu išimtis. Kartais pagaunu, kad didžiuojuosi savimi, kaip pati savo tvirtu žingsniu įveikiau visas kliūtis ir pasiekiau tikslą. Nesvarbu, kas tai bebūtų, karjeros pasiekimai, ar sulūžusi skalbimo mašina. Bet dar dažniau aš pagalvoju, kad nenoriu spręsti vyriškų problemų, todėl net jeigu vyro nėra namie, aš mieliau paprašysiu kaimyno pagalbos, jeigu mano mašinoje baigėsi tepalas. Žinoma, aš galėčiau pati atidaryti kapotą ir didVYRIŠKAI viską sutvarkyti, bet kam aš bandysiu kažką įrodyti? Kiekvieną kartą, atlikusi dar vieną vyrišką darbą, aš negrįžtamai papildau savo „įveikiamų darbų“ sąrašą, kol galiausiai nebebus ką pildyti. Vyrai turi padėti, palaikyti, jie turi stebinti mus ir mumis gėrėtis. Jie turi didžiuotis mūsų pasiekimais, bet tuo pačiu metu nepamiršti švelniai apkabinti ir padrąsinti. Santykiai – tai nėra varžytuvės, kas geresnis ar pranašesnis. Tai atsidavimas ir aiškus suvokimas, kokiu keliu mes einame. Svarbiausia, kad tas kelias vestų ta pačia kryptimi.

Ar moters gimtadienis turi šansų nebūti ypatingas, jeigu ji organizuoja jos mylimasis?! Tikiu, kad tai kiekvienos moters svajonė. Patyliukais ir aš apie tai pasvajoju, tačiau mano vyras nėra romantikas, tad sunku būtų sulaukti iš jo tokio netikėtumo. Būtent todėl ypač džiaugiuosi, kai tokie vyrai pasitaiko mano kelyje. Eglei iš tiesų labai pasisekė, kad jos mylimasis taip kruopščiai ir rūpestingai priėjo prie šito klausimo.  Su Raimundu matėmės ne pirmą kartą. Praeitais metais organizavome jų mažylio krikštynas. Matyt todėl bendravime iš karto jautėsi ramybė ir pasitikėjimas. Raimundas solidus ir konkretus vyras, todėl derinimo procesas nebuvo sudėtingas. Jau per pirmą susitikimą išryškėjo šventės koncepcija ir mes puolėme į prancūziško vakarėlio organizavimo darbus.

Šventės vietą išsirinkome gan greitai. Ja tapo itin prancūziška dvasia alsuojantis restoranas Le BonJour. Antrame aukšte jie turi gan privačią labai jaukią salę, kurioje mes ir paruošėme šventinę vakarienę iš kelių patiekalų. Jokio maisto ant stalų. Tik kokybiškas aptarnavimas, skonių deriniai ir malonus bendravimas žvakių šviesoje. Šį kartą maistas buvo netik palaima skrandžiui, bet ir dekoro elementas.

Restorano erdvės stilistika ir spalvinė gama padiktavo dekoro pasirinkimą. Nusprendėme naudoti sodresnias spalvas ir dekorą pririšti prie melsvų baroko stiliaus raštų ant restorano užuolaidų ir šviestuvų. Taip dekore atsirado lėkštės su mėlynais ornamentais, o saldaus stalo kompoziciją papuošė raštuotos staltiesės. Meniu ir vardo kortelių dizainas atkartojo kvietimo sumanymą. Stalą nuklojome gėlėmis ir žvakėmis, tai suteikė šventei ypatingo jaukumo ir šilumos. Saldžiam stalui rinkomės išskirtinai tik prancūziškos kilmės desertus nuo tradicinių macarons iki ypatingo skonio šokoladinių pūtėsių, kuriuos paruošė Le BonJour virtuvės šefai.

Niekas taip neglosto širdį, kaip po šventės gautas nuoširdus mūsų darbo įvertinimas, kad buvo net geriau negu tikėtasi.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Restoranas Le BonJour
Fotografė: Nude Mood
Tortas: Tie kepėjai
Grafinis dizainas: Artišokas

Brandus Provanso stiliaus jubiliejus

Šiemet praleidau visas nacionalines Eurovizijos atrankas, girdėjau tik, kad laimėjo Ieva, bet nežinojau nei dainos, nei visos istorijos. Socialiniuose tinkluose užkliuvo straipsnis apie jos pasirodymą. Susidomėjau, paklausiau dainos ir pritariu Ievai – tai magija. Daina labai stipri, ypač emociškai.  Daina, melodija, balso tembras, net Ievos sentimentalumas ir jauki išvaizda persmeigia kūną ir paliečia iki pat širdies gelmių.  Tie jausmai ir begalinis nuoširdumas išrieda ašaromis. Kartais pagalvoju, kad bijau senatvės. Tikriausiai dažnas jos bijome. Atrodo, kuo toliau, tuo mažiau būsime kam nors reikalingi. Vaikams, darbdaviams, visuomenei. Kol esi jaunas ir energingas, neskaičiuoji dienų, nesureikšmini gyvenimo, ir štai ateina tas laikas, kai gyvenimas eina į pabaigą. Kur aš tada būsiu, ką turėsiu, kaip gyvensiu, ar bus į ką atsiremti.  Man suvirpa širdis kiekvieną kartą, kai gatvėje pamatau laimingą senelių porą, kaip jie eina susikibę už rankučių, kaip jie šypsosi ir žvelgia vienas į kitą. Štai čia yra pats gryniausias nuoširdumas, nes jie jau nieko nebevaidina, nesistengia patikti ar pasikeisti, jie tiesiog myli, tiesiog brangina vienas kitą, tiesiog džiaugiasi, kad turi dėl ko gyventi.  Norėčiau ir aš turėti tokį gyvenimo ramstį, kai pasensiu.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Nėriniuotos staltiesės
Persiko spalvos gėlės ir žvakės
Alyvuogių aliejus su rozmarino šakele kaip dovanėlė svečiams
Rozmarino vainikėlis vardo kortelei
Nėriniuoti rėmeliai stalo numeriams
Masyvi floristinė kompozicija virš saldaus stalo
Gražus prisiminimai ir naujos jaukios akimirkos rėmeliuose fotosesijos kampelyje

Paauglystėje, žiūrėdami į trisdešimtmečius, galvojome, kad tai jau „pagyvenę“ tetos ir dėdės. Tačiau, kai patiems sukako 30 ir daugiau, vis dar jaučiamės jauni ir pašėlę. Pažiūrėjusi į mūsų klientus, pradedu tikėti, kad taip bus ir 60-ties. Aušra ir Rimantas žvalūs ir gražūs, jų akys spindi, jie pilni energijos ir noro gyventi tikrąja to žodžio prasme. O svarbiausia, kad nuėję tokį ilgą kelią kartu, jie vis dar myli, gerbia ir jaučia vienas kitą.

Kurdamos šios šventės dekorą, norėjome, kad šventė būtų brandi, solidi, bet tuo pačiu ir labai jauki, juk gimtadienyje dalyvavo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Aušra ir Rimantas išsirinko Provanso stilių. Provanso stilius ko gero populiariausias mūsų praktikoje. Kiekvienais metais (o kartias net ir po kelis kartus) mes ieškome naujų sprendimų ir idėjų, kaip jį išpildyti ir perteikti vis kitaip. Įdomiausia, kad peržiūrint nuotraukas internete supranti, kad matai tuos pačius vaizdus ir tuomet prasideda kūryba ir asmeninės interpretacijos.  Šį kartą nusprendėme nutolti nuo pastelinio saldumo  ir levandų. Norėjosi, kad Provansas atsiskleistų per natūralumą, gamtos grožį ir aromatą. Todėl dekoro pagrindas buvo gėlės ir prieskoniai. Kadangi šventė vyko rudenėjančioje gamtoje, pasirinkome intensyvesnes ir labai šiltas spalvas. Atrodė, kad saulė, kaip mūsų sąjungininkė, užliejo visą salę ir dar labiau paryškino mūsų sumanymą.

Kai pirmą kartą važiavome į dvarą apsižiūrėti, užsakovė prisipažino, kad jai nepatinka geltonos kėdės ir norėjo jas uždengti. Tačiau man kėdės pasirodė simpatiškos. Spalva gal ir nėra pati geriausia, bet tinkamai priderinus dekorą beveik visada galima sukurti gražų vaizdą, nenaudojant užvalkalų. Tiesą sakant, mano nuomonė yra, kad tuo momentu, kai Jūs užtraukiate užvalkalą ant kėdės, ji basidaro beveidė ir „susilieja su minia“. Kartais nuvažiavusi apžiūrėti šventės vietą net pati iš savęs pasijuokiu. Vos įėjusi puolu apžiūrinėti ir čiupinėti stalus ir kėdes, lendu stalui „po sijonu“ tik tam, kad pamatyčiau kokio dailumo jo kojos ir ar galima jų neslėpti. Tas pats ir su kėdėmis. Jūs net nustebtumėte, kiek įvairiausių unikalių kėdžių yra sodybose ir restoranuose, tad labiausiai nusivylimas apima pamačius paprastas konferencines kėdes, ypač, jeigu jos raudonos, o dekoras pastelinis. Būna atveju, kai tokias kėdes tiesiog keičiame išnuomotomis. Šiuo metu tikrai yra didžiulis pasirinkimas. Tai yra šiek tiek brangiau, negu užvalkalas, bet rezultatas nepalyginamas. Būna, kad kėdės šiek tiek pakoreguoja dekoro koncepciją, nes jų daug, jos užpildo visą salę ir mes negalime jų ignoruoti. Rečiausiais atvejais kėdes visgi aprengiam, „sukišam į maišus“. Nors tenka pripažinti, kad kai kurios šventės vietos turi tikrai gražius užvalkalus, specialiai pasiūtus jų kėdėms su elegantiška kloste ar subtiliu papuošimu. Dažniausiai jie pasiūti iš gero standaus audinio ir yra nebalti, o, pavyzdžiui, pilki, kakaviniai, rausvi.  Nemeluosiu, buvo keli atvejai, kad net turint visai padorias kėdes, norėjosi jas apvilkti, nes užvalkalas buvo dar gražesnis. Tačiau matėme ir nemažai variantų, kai kėdė tapdavo beformiu daiktu įlindusi „į maišą“. Pastebėjau, kad klientai vis dar nori užvalkalų, atrodo, kartais tiesiog iš inercijos, nes nepagalvoja, kad gali būti kitaip. Kita vertus, tai yra mažiausiai rizikingas sprendimas, ypač jeigu dekoro nekūria profesionalas, nes prie baltų kėdžių viskas tiks.

Taigi, šį kartą kėdės liko savo vietoje ir savo gražume. Labai džiaugiuosi, kad pavyko visgi susitarti dėl šito sprendimo, nes kėdės nuostabiai įsiliejo į bendrą saulėtą nuotaiką. Dar vienas gražus sprendimas buvo nėriniai . Visus stalus užklojome gėlėtomis nėriniuotomis staltiesėmis ir tai tiesiog įpūtė Provanso dvasią. Stalų numeriukus sudėliojome į nėriniuotus rėmelius, o saldų stalą papuošė staltiesė su nėriniuotu krašteliu. Vardų korteles sudėliojome į rozmarino vainikėlius. Kiekvienas svečias gavo dovaną – tyro alyvuogių aliejaus buteliuką su rozmarino šakele.

Saldus stalas, kaip visada, buvo šventės akcentas. Virš stalo pakabinome masyvią floristinę kompoziciją, o ir pats stalas sužaliavo. Fotosesijos vietoje įrengėme sieną su rėmeliais. Aušros ir Rimanto idėja buvo, kad svečiai vietoje gėlių atsineštų jų bendrą nuotrauką, būtent tai ir pakuždėjo fotosienos idėją.

Šiltą rudens dieną Narvydiškio dvare rinkosi patys mylimiausi. Jie gardžiavosi kokybišku šviežiu maistu, svaiginosi nuoširdžiais pašnekėsiais ir smagiai leido laiką, prisimindami jaunystę, grojant gyvoms Biplan dainoms. Štai čia, vienoje dvaro salėje, sutilpo visas didžiausias Aušros ir Rimanto užgyventas turtas – tai vaikai, giminaičiai, geriausi draugai, o svarbiausia – tai jie abu, vis dar tokie patys jauni ir mylintys.

Elena

Kūrybinė komanda:

Šventės organizavimas: Gabija Daugelaitė
Šventės dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Rita Gudė
Šventės vieta: Narvydiškio dvaras
Maistas ir desertai: Skonio slėnis

Vyriškas jubiliejus

Ar sėkmingą žmogų galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio? Galima net iš vieno skambučio! Nes sėkmingi žmonės tiksliai žino, ko jie nori. Jie šneka tvirtai, užtikrintai ir nepalieka abejonių. Erika – ideali žmona. Kai ji pirmą kartą paskambino ir labai aiškiai išdėstė savo idėjas, pagalvojau, WOW, kažkokiam vyrukui labai pasisekė. Toliau bendravimo eigoje tas jausmas tik stiprėjo. Sėkminga ir atsipalaidavusi, konkreti, pilna idėjų ir entuziazmo, energinga ir ryški. Atrodo, ji tikrai puikiai jaučia, ko nori iš gyvenimo ir tikrai žino, kaip tai gauti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Masyvi ratlankių siena
Baldai iš padangų poilsio zonoje
Didelė šviečianti „surūdijusi“ raidė P – parkingo zona
Metaliniai stalai su mechaniko įrankių kompozicijomis
Užkandžių stalas ant metalinių degalų bačkų
Metaliniai stelažai su įrankiais ir automobilių detalėmis
Palapinės dekoras – didžiulė iškaba PIT STOP
Raudonas hamburgerių autobusiukas
Tikras lenktyninis automobilis fotosesijai

Ką Jums reiškia dovanos? Pastebėjau, kad nuomonės labai skiriasi. Tiesą sakant, manau, kad tai keliauja iš kartos į kartą, formuojasi šeimoje, kaip ir daugelis kitų dalykų. Mano šeimoje dovanos visada turėjo ypatingą reikšmę, kaip ir dėmesys vienas kitam. Taip liko iki šiol. Aš dovanas asocijuoju su padėka – už pagalbą, kai jos reikia, už draugystę, už išklausytas ir pasidalintas mintis, už bemieges naktis, už partnerystę, laiką kartu. Man dovanos turi simbolinę reikšmę. Tai pirmiausiai dėmesys kitam žmogui, todėl aš ypač mėgstu, kai dovanos būna apgalvotos arba tiesiog taiklios – kai supranti, kad žmogus tave pajautė, išgirdo, kažką pastebėjo, kai padarė eilę veiksmų vien tam, kad tave nudžiugintų. Aš pati visada renku dovanas atsakingai. Man patinka praktiškumas, kai aš tiksliai žinau, kad dovana bus naudojama pagal paskirtį arba atneš geras emocijas. Kartais reikia atlikti rimtą tyrimą prieš šventę, kartais dovanoju emociją, nuotykį, o kartais tiesiog tai, ko visada reikia ir nebūna per daug. Nesu iš tų, kurios dovanoja atsitiktines dovanas, kai pamatai kažką, pagalvoji apie žmogų ir nusprendi padovanoti. Taip būna ypač retai. Tačiau per šventes aš negailiu nei pinigų, nei laiko. Man atrodo, kad tuos kelis kartus per metus aš turiu aiškią progą visomis prasmėmis išreikšti, kiek brangus man yra tas žmogus, todėl įdedu į tą procesą visą savo širdį.

Ar norėtumėte gauti dovanu puikiai apgalvotą ir suplanuotą gimtadienio šventę? Aišku, kad TAIP. Štai tokią dovaną paruošė Erika savo vyrui. Erika prisipažino, kad vyras nemėgsta švęsti gimtadienio, jis tyčia susiplanuoja kelionę tą dieną ir jie abu išlekia švęsti į kitą pasaulio kraštą. Tačiau šiais metais Erika pagudravo ir viskas buvo kitaip. Manau, kad jos vyras nei kiek to nesigailėjo. Tai buvo tiesiog parašyta jo veide. Didžiulis paviljonas išdygo tiesiog pievoje prie namų. Erikos vyras visiškai nieko neįtarė. Viso mūsų bendravimo metu mes laikėmės ypatingos konspiracijos – susirašinėjimui naudojome tik darbinį Erikos paštą, skambinomės tik tam tikru laiku po trumpos žinutės, perspėjančios apie skambutį, susitikinėjome darbo metu. Buvo smagu įsitraukti į tą paslaptingą žaidimą, ypač, kai žinojome koks bus rezultatas.

Šventės rytą irgi viskas buvo kruopščiai apgalvota. Budėjome už kampo su išnuomotu krovininiu automobiliu (nes į savo mašiną nebetilpome), kol Erika su vyru išvažiuos ir duos mums ženklą, kad galima pradėti pasiruošimo darbus. Kartu su vyrukais iš Tents sukomės labai operatyviai. Kol Erika su vyru ir svečiais smagiai leido laiką kartinguose (tai buvo pirmoji gimtadienio dalis), mes pasistatėme palapinę ir ją pilnai išdekoravome lenktynių tematika. Erika norėjo, kad palapinėje mes įrengtume PIT STOP stotelę. Išnagrinėję visą informaciją, kurią mums duoda Google, sunkiai radome vaizdus, kurie atspindėtų tikrąją PIT STOP garažo atmosferą, todėl, pasitelkusios fantaziją, kūrėme pačios. Pirmiausiai norėjome, kad vaizdas būtų „metalinis“, kadangi metalas ir automobiliai yra neatsiejami palydovai. Todėl rinkomės metalinius stalus ir didžiausią šventės dekoro akcentą – ratlankių sieną, kuri puikiai užpildė erdvę ir sukūrė WOW efektą. Metalą derinome su medžiu. Šiai koncepcijai puikiai tiko stilingos Seven Pro kėdės. Užkandžių stalą sudėliojome ant „garažiuko“ bačkų su mediniu stalviršiu. Užkandžius sudėjome ant juodų akmens masės padėkliukų su metaliniais rėmais. Prie stalo padarėme įrankių sienelę su įkomponuotomis užkandžių lentynėlėmis. Šalia palapinės įsikūrė raudonas autobusiukas su savo gardžiausiais burgeriais.

Palapinė pasidalino į dvi erdves. Pusę palapinės skyrėme valgymui, o kitą pusę poilsio zonai. Atsipūsti nuo intensyvios turiningos dienos buvo galima ant specialiai šventei mūsų pagamintų padangų baldų. Sukristi ant pufiko prie staliuko su kokteiliuku nevengė nei vienas svečias ir visi stebėjosi, iš kur mes tokius gavome. Poilsio zonoje veikė baras. Čia įgudęs barmenas nesikuklino parodyti savo sugebėjimus ir plakė puikius gaivinančius kokteilius.

Kita įspūdinga atrakcija buvo tikrasis lenktyninis automobilis, kuris tapo geidžiamiausia fotosesijos vieta. Visi svečiai galėjo save išbandyti lenktynininko kėdėje, emocijos tiesiog veržėsi per kraštus.

Reikia pripažinti, kad praeitais metais turėjome nemažai projektų, kurių sėkmė labai priklausė nuo susiklosčiusių oro sąlygų, tačiau visi jie buvo absoliučiai sėkmingi, nes, net, kai atrodė, kad yra mažai vilties, oras imdavo ir stebuklingai pasitaisydavo. Visą savaitę iki gimtadienio lijo ir buvo šalta. Tiesą sakant, taip jau pasitaikė, kad tai buvo apskritai pirma šilta gegužės diena ir ji atiteko mūsų lenktynininkams.

Žaviuosiu tokiomis moterimis, kaip Erika, ji laisva ir stipri, jos viduje verda kraujas ir ji gyvena pilnąja to žodžio prasme. Tokie žmonės įkvepia ir suteikia motyvacijos toliau kurti ir judėti į priekį. Ačiū už mūsų pažintį.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Fotogenijai
Paviljonas: Tents
Baldų nuoma: Seven Pro
Užkandžiai ir burgeriai: Raudonas autobusiukas

Berniukų gimtadieniai

Yra tokių žmonių, kuriuos įsimyli iš karto. Rimtai, aš neperdedu. Ir čia kalba ne apie moters ir vyro chemines reakcijas. Myliu visus savo klientus, tikrai džiaugiuosi, kad jie visi atsirado mano gyvenime (na, gal, išskyrus vieną, bet čia visiškai kita istorija), bet yra tokių klientų, kurie skleidžia ypatingą šilumą. Jau per pirmąjį mūsų kontaktą, nesvarbu, ar tai būtų telefono pokalbis, ar žinutė FB, pradeda atrodyti, kad juos pažįsti bent pusę gyvenimo, o bendravimas toks lengvas ir neįpareigojantis, lyg šnekučiuotumeisi su gera bičiule parke. Tokia buvo mūsų pažintis su Kristina. Gimtadienį suorganizavome labai operatyviai, vos per savaitę, bet rezultatas gavosi puikus. Vis dar sugebam ir pačios save nustebinti.

Mūsų mylimiausi dekoro elementai:

Tortas su granata ir šoviniais
Teminė kompozicija rėmelyje
Natūralaus dydžio ir išvaizdos ginklų muliažai

Tikras kariškas kamufliažinis tinklas
Kamufliažiniai keksiukai
Šviečiantis skaičius 10
Saldūs šoviniai mėgintuvėliuose
Kamufliažinės popcorn dėžutės
Šokoladinės minos
Kapitono Ado sausas davinis
Fotosesijos sienelė su tikrais kariniais rekvizitais

Kalbant apie vaikų gimtadienius, turėčiau prisipažinti, kad berniukų gimtadienių užsakymų mes turime žymiai mažiau, nei mergaičių. Kažkodėl mamoms dažnai atrodo, kad berniukui „tas dekoras“ nėra svarbu, juk jiems tik išsidūkti reikia, prisilakstyti, prikrėsti ką nors. Jie gi berniukai! Tegul tos visos smulkmenėlės, desertukai ir smeigtukai lieka mergaitėms, o čia gi VYRAI, jie dekoro nesupras. Tik kažkodėl niekas nepagalvoja, kad juk berniukams ir dekoras yra vyriškas. Jiems gi nedėliojame drugelių ant keksiukų ir nevyniojame į nėrinius. Teminio gimtadienio išpildymui dekoras yra būtina dalis. Su dekoru gimtadienis įgauna visai kitokią spalvą ir palieka visai kitokį įspūdį, o tema atsiskleidžia visu savo gražumu.

Ado gimtadienis vyko dažasvydžiui pritaikytose senos apgriuvusios gamyklos patalpose. Kai paskambinau pramogos organizatoriui ir užsiminiau, kad norėčiau apžiūrėti patalpas dėl dekoro, jis neslėpė savo sąmyšio. „Jūs neįsivaizduojate, kas ten per patalpos, ten nėra ką dekoruoti,“ –  tvirtino jis man. Vis gi, tai manęs neišgąsdino, mano giliu įsitikinimu padekoruoti galima bet ką, čia tik priklauso nuo reikiamo dekoro kiekio. Nežinau kokį dekorą įsivaizdavo tas vyrukas, bet nuvažiavusi į vietą pamačiau labai puikiai mūsų temą atitinkančią erdvę, reikėjo tik kelių sprendimų dėl nelabai patogaus patalpos dydžio ir išplanavimo, ir dėl to fakto, kad toje pačioje patalpoje buvo suplanuoti du skirtingi gimtadieniai beveik tuo pačiu metu.

Šiek tiek išstumdę baldus, pasidarėme vietą pagrindiniam akcentui – gimtadienio saldžiajam stalui. Jis buvo pripildytas visokių teminių rekvizitų – sunkios ir masyvios karinės medinės dėžės, kamufliažiniai motyvai, spygliuotos vielos imitacija, valgomos ir imitacinės granatos, minos, šoviniai, karinis telefonas ir kt.  Sultis supylėme į didžiulį karišką termosą, papildoma atrakcija buvo iš jos gėrimą piltis samčiu. Šalia saldaus stalo padarėme nedidelę teminę sienelę fotosesijai, kuri vainikavo visą kompoziciją. Reikia pažymėti, kad visi mūsų naudojami rekvizitai buvo tikri ir naudojami realiame karių gyvenime. Vaikai kaip kokiame muziejuje galėjo apžiūrėti tikrą maskavimo tinklą, dujokaukę, žiūronus, atotampas palapinsiaustei, kariškos ekipuotės elementus: taktinius akinius, pirštines, pistoleto dėklą, žetonus, ausines ir pan.  Pagrindinio stalo neserviravome, viduryje patalpinome teminę karinio veiksmo kompoziciją ir pasirūpinome „karine ekipuote“. Vaikai gavo po nedidelį „kapitono Ado sausą davinį“ su džiovintais vaisiais ir riešutukais, o pačiam Adui mes padovanojome tikrą karišką sauso maisto davinį, kad galėtų pasiimti į turistinį žygį ir dar kartą prisiminti savo šaunų jubiliejinį gimtadienį.

Atrodo, gimtadienis – tik trumpa akimirka, pora valandų ir viskas baigta, bet kokie neįkainojami prisiminimai lieka vaikui visam gyvenimui, ypač jeigu šventė apgalvota ir padaryta su meile. Kartais pajuokauju, kiek daug vaikučių jau turime, nes kiekvieno mūsų mažojo kliento šventė mums yra tiek pat svarbi, kiek ir mūsų pačių vaikų gimtadieniai. Štai toks ir yra mūsų pagrindinis darbo išskirtinumas – nuoširdumas ir meilė.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio dekoravimas: Artišokas
Spaudos dizainas: Artišokas
Nuotraukos: Artišokas
Vieta: www.dazasvydis.lt

Teminis dekoras – kelionė aplink pasaulį oro balionu

Kraunu lagaminus. Visą kūną užlieja malonus jauduliukas. Tas jausmas, kai supranti, kad ateinančios pora savaičių atneš didelį pliūpsnį emocijų, išgyvenimų ir naujų potyrių. Sunku surasti kitą būdą, kaip būtų galima pasiekti tokios gausios įspūdžių koncentracijos per palyginus trumpą laiko periodą, nei tyrinėjant platųjį pasaulį. Aš dievinu keliones. Vos tik grįžtu iš vieno nuotykio, jau planuoju sekantį. Jaučiu, kad gyvenimas rieda pro šalį, jeigu kišenėje nėra lėktuvo bilietų. Kelionės mane įkvepia, motyvuoja, kartais net suteikia gyvenimo prasmę.

Dianos ir Sauliaus šeima irgi labai mėgsta keliauti, todėl nusprendėme bendro jubiliejaus proga sukurti jiems ypatingą kelionę aplink pasaulį oro balionu.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Susėdimo planas dideliame vintažiniame žemėlapyje
Sferų imitacija floristinėse kompozicijose ant stalų
Kelionių nuotraukos vietoj stalo numerių
Teminės dovanėlės svečiams, supakuotos į žemėlapį
Senovinis žemėlapis ant drobės svečių palinkėjimams
Lagaminų bokštas 
Išskirtinis gaublys kaip saldaus stalo dekoracija
Gėlių jūroje paskendęs tortas su žemėlapio motyvais

Visada atostogauju su visa savo šeima. Jaučiu, kaip kelionės metu praturtinu vaikų vidinį pasaulį ir patirtį, kaip lavinu jų pasaulėžiūrą ir išjudinu jų emocijas. Todėl bilietai visada keturi ir vėl mažylių akys šelmiškai žybsi kylant lėktuvui. Kiekvieną kartą keliaujame į naują, dar nematytą ir neištirtą vietą. Turiu tvirtą įsitikinimą, kad pasaulyje yra per daug gražių ir įdomių kampelių, kad grįžtume ten pat. Žinoma, turiu šalis – numylėtines, tikiu, kad kada nors ten vėl apsilankysiu, bet tik tada, kai užplūs nostalgija.

Visos mūsų atostogos yra aktyvios. Troškimas kuo daugiau pamatyti ir išbandyti dar labiau išauga, kai supranti, kad daugiau čia nebegrįši. Tuomet įsijungia vidinis varikliukas, kuris kartais paskatina net beprotiškiausius poelgius. Planavimas prasideda jau prieš kelionę, visada keliauju pasiruošusi. Ieškodama įvairiausios informacijos nuo lankytinų vietų iki maisto ir kultūros ypatumų, internete naršau ne vieną ir ne dvi valandas. Sudarau aiškų maršrutą, visada palikdama vietos žiupsneliui improvizacijos. Kadangi keliaujame su vaikais, nepamirštame ir apie jų poreikius. Atrakcijas, kurios sudomina vaikus, kaitaliojame su mūsų interesais, taip visi lieka patenkinti. Esu ne kartą girdėjusi, kad su vaikais keliauti sudėtinga. Turiu savo tvirtą nuomonę šiuo klausimu – tai absoliučiai priklauso nuo Jūsų pačių požūrio. Taip, reikia derintis, negali pilnai atsipalaiduoti, o juk kartais iš tiesų norisi tiesiog ramiai pasimėgauti akimirka. Kita vertus, su vaikais kelionės įspūdžių ir nuotykių kiekis padvigubėja, o kartais net patrigubėja. O kuo vertas vien tik tas jausmas, kai supranti, kaip tokios išvykos praturtina vaiko pasaulį. Mūsų vaikų kambary kaba didžiulis žemėlapis, kurį krikšto tėveliai padovanojo dukrai pirmojo gimtadienio proga. Smagu stebėti, kai vaikai jį atidžiai nagrinėja, o dukra neretai prisiminimais grįžta į tas „spalvotas žemes“ ir atkuria istorijas. Nesvarbu, kad tada ji dar buvo visai mažytė. Prisiminimai gyvi ir tai dar labiau motyvuoja dažniau kelti šiuos mažyčius sparnus.

Kai susitikome su Diana, supratau, kad mūsų požiūriai į keliones labai panašūs. Jautėsi, kad ji irgi nenustingsta vietoje ir trokšta pamatyti pasaulį. Jie kartu su šeima nemažai jau kelionių nuotykių yra patyrę ir nuolat praturtina savo gyvenimą naujais įspūdžiais.

Diana šiek tiek baiminosi, kad oro balionas, kaip šventės simbolis, atrodys vaikiškai, juk būtent tokiame amplua mes dažniausiai jį matome, tačiau aš patikinau, kad oro balionas bus tik papildomas šventės elementas, įnešantis į ją šiek tiek romantikos ir šarmo, o ne pagrindinis akcentas. Taip gimė vintažinis šventės paveikslas su senoviniais žemėlapiais ir patrintais lagaminais, pasendintomis kelionių nuotraukomis ir elegantiškais gaubliais.

Kiekvieną stalą pažymėjome skirtinga šalimi, tačiau tam, kad būtų įdomiau, svečiai rėmeliuose rado ne šalių pavadinimus, o šeimos akimirkų nuotraukas toje šalyje. Taip susėdimo planas nuskraidino svečius į pačius egzotiškiausius pasaulio kampelius. Dekore naudojome nemažai žemėlapio motyvų įvairiausiais pavidalais. Iš miesto žemėlapių pagaminome pakavimo popierių ir į jį supakavome saldžiąsias dovanėles svečiams. Vietoj palinkėjimų knygos atspausdinome didžiulį žemėlapį, kuriame svečiai oro balionėliais sužymėjo savo kelionių rekomendacijas. Labai įdomiai atrodė sferos, kurias mes derinome su floristinėmis kompozicijomis. Kadangi sodyba turi įspūdingus antikvarinius baldus, būtų tiesiog nuodemė neintegruoti jų į mūsų dekorą. Todėl saldųjį stalą išdėliojome ant didelės senovinės komodos, o mūsų teminis tortas, paskendęs gėlėse, puikavosi ant unikalaus išraižyto antikvarinio staliuko.

Turėjome dar ir tikrai neeilinį fotosesijos kampelį, tačiau šį kartą tegul jis lieka už kadro. Galbūt kada nors dar papasakosiu apie šitą utopinį projektą :)

Elena

Kūrybinė grupė:

Jubiliejaus dekoravimas: Artišokas
Fotografė: Diana Zak
Šventės vieta: Sodyba „Tarp pušų“
Tortas: Beatričės saldumynai