Žymų Archyvai: provanso stilius

Provansas vestuvėse ir gyvenime

Provanso stilius mus lydi kiekvienais metais, jis jau beveik tampa mūsų žanro klasika, todėl iš vienos pusės kiekvieną kartą vis sunkiau atrasti jį iš naujo, o kita vertus tai net sužadina azartą. Matyt tai turėjo svarios įtakos renkantis, kur šiemet atostogausime. Pietų Prancūzija jau seniai buvo kelionių prioritetų sąraše, tad visi nekantriai laukėme naujų įspūdžių ir, žinoma, laiko kartu. Vaikai jau pamažu dėliojosi, ką dės į lagaminą, kartu žiūrinėjome gražius vaizdus ir rinkomės maršrutą. Keliones planuoju atsakingai, visada norisi tūriningai ir kokybiškai praleisti laiką, patirti kuo daugiau smagių dalykų, praturtinti vaikų akiratį ir asmeninę patirtį, pasisemti įkvėpimo, todėl namų darbai būtini. Ir štai, pačiame pasiruošimo įkarštyje, likus porai dienų iki skrydžio, nutiko tai, ko suplanuoti neįmanoma – vėjaraupiai! Per porą dienų mažiukas pavirto vienu dideliu spuogu ir jie toliau dygo kaip pašėlę. Nuomonių ir patarimų buvo įvairių. Pradžioje dar bandžiau save apgauti, kad gal pavyks, bet su kiekvienu nauju spuogeliu viltis blėso. Palikti mažiuką seneliams buvo sudėtingas sprendimas, nes atostogos man ne kas kita, o buvimas su šeima. Kita vertus, tai buvo geras pasirinkimas, nes kitu atveju atostogų neturėtume niekas. Gyvenimas nestovi vietoje, kartais reikia priimti sunkius sprendimus, kad paskui suprastum, jog pasiėlgei teisingai. Svarbiausia nusiteikimas.

Mūsų atostogos buvo nuostabios, kaip visada aktyvios, būtent tokios, kokias ir mėgstam. Septyni aplankyti miestai ir dar begalybė mažų miestelių ir užburiančių pakrantės vaizdų. Gardus maistas, puikus vynas ir saulės šiluma. Pataikėme tiesiai į dešimtuką – tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo tikras lietuviškas ruduo, Prancūzijos pakrantėje tai buvo paskutinė vasariška savaitė. Skrydžio dieną jau ir Nicoje pliaupė lietus. Juokavome, kad bent jau negaila išvažiuoti.

Nors ir nepamatėme levandų laukų (tai gera priežastis suplanuoti dar vieną kelionę šia kryptimi), provanso dvasia jautėsi kiekviename mažiausiame kaimelyje. Jaukiai nutrupėję dažai, seni pastatai, raityti balkonai, kvapai, žmonių šiluma, lyg daina skambanti prancūzų kalba – visa tai kuria Prancūzijos unikalumą ir išaugina ypatingą meilę šitam kraštui. Kiekviena aplankyta šalis palieka savo sentimentų, bet ryšys su Prancūzija yra kažkoks ypatingas, ypač nuoširdus. Kažkada jau rašiau, kad Paryžius yra mano mylimiausias miestas, tad lieku ištikima savo sielos pasirinkimui. Prancūzija yra tas taškelis milžiniškame pasaulio žemėlapyje, į kurį visada norėsiu sugrįžti. Taigi puikiai suprantu, kodėl mano nuotakos taip dažnai renkasi Provanso stilių.

Mūsų mylimiausi akcentai:

Žalsvos švelnios alyvuogių spalvos staltiesės
Vardo kortelės – magnetukai su dailiais išpjautais ornamentais
Žvakių gausa židinio imitacijoje ir virš jos
Žalumos girliandos
Personalizuotas palinkėjimų kampelis su jaunųjų nuotraukų galerija
Unikali ažūrinė torto pakyla
Vardinė medinė iškaba
Pianinas kaip saldaus stalo dalis
Baltas Provanso stiliaus staliukas desertams 

Akvilė ir Tomas kartu jau labai senai, nuo pat vaikystės. Jie jau turi du gražius vaikučius ir gyvena darnų šeimos gyvenimą savo name, kurį pasistatė prieš kelis metus. Gyvenimas tiek įsuko juos, kad vestuves sukelti vis nelikdavo laiko, o kartais ir lėšų. Šiais metais jie pagaliau nusprendė sutvirtinti savo santykius ir suplanavo gražią šventę savo artimiesiems.

Kai su Akvile susitikome pirmą kartą, ji atskleidė, kad dievina žalią spalvą ir dar ją labai žavi Provanso stilius. To pakako, kad gimtų visiškai asmeniška būsimos šventės koncepcija.

Akvilė ir Tomas savo šventės vieta pasirinko restoraną Tores Bravoras. Jo didžiausia salė iš tiesų atrodė šviesi ir „provansiška“, tik mums nepatiko tamsokos kėdės. Po ilgų svarstymų visgi nusprendėme kėdes nuomotis. Baltos bambukinės kėdės užpildė visą salę. Jeigu abejojate dėl kėdžių nuomos, visada pagalvokite, kaip tai įtakos galutinį vaizdą. Jeigu vaizdas pasikeis kardinaliai, geriau atsisakykite kažkokio kito dekoro elemento, bet palikite kėdes. Dažniausiai mūsų nuotakos dėl kėdžių aukoja fotosesijos kampelį ir niekada dėl to nesigaili. Mano nuomonė yra aiški šiuo klausimu – jeigu biudžetas ribotas, geriau turėti vieną išbaigtą erdvę, negu daug ir apie nieką.

Žalia spalva karaliavo visur – puokštėse, kur žaliems augalams teikėme pirmenybę, tekstilėje, net desertuose. Po vestuvių Akvilė, dalindamasi įspūdžiais, užsiminė, kad keli svečiai jai pasakė, jog šventė buvo labai „akviliška“. Mes, savo ruožtu, tai priimame kaip taiklų komplimentą. Mūsų pagrindinė misija – atrasti ryšį su kiekvienu savo klientu ir perkelti jį į šventės kūrimo procesą. Mus neapsakomai šildo nuoširdūs atsiliepimai ir pasitikėjimas. Pavyzdžiui, Akvilė labai pergyveno dėl seno pianino, kuris stovėjo restorane. O man atrodė, kad tai unikalus dekoro elementas, jeigu mes tinkamai jį panaudotume. Vienu momentu net šmėstelėjo mintis perdažyti pianiną sendinta balta spalva, nes restorano administratorė minėjo, kad planuoja juo atsikratyti, bet galiausiai visgi nepritarė tokiam mūsų akibrokštui. Raminau Akvilę, kad padekoruotas pianinas neatrodys toks niūrus ir „pavargęs“, taigi galiausiai mes jį įkomponavome į saldaus stalo kompoziciją. Rezultatas pranoko lūkeščius. Pianinas tarsi prisikėlė antram gyvenimui ir pražydo. Saldaus stalo kompoziciją užbaigėme šviesiu Provanso stiliaus staliuku ir unikalia specialiai šventei pagaminta itin romantiška torto pakyla.

Nėra nieko asmeniškiau, nei šventės metu pasidalinti su savo svečiais gražiausiomis savo gyvenimo akimirkomis, ypač kai jų jau tiek daug prikaupta. Būtent todėl palinkėjimų kampelyje atsidūrė iš nuotraukų kruopščiai sudėliota jaunųjų gyvenimo istorija. Visi etapai, visi žingsneliai ir pasikeitimai pakeliui į bendrą laimingą gyvenimą. Jautru ir taip tikra!

Visi jaunieji palieka savotišką žymę mano širdyje, tai neišvengiama, kai tiek bendrauji ir tiek įsijauti į procesą. Kiekviena žymė yra skirtinga. Akvilė ir Tomas paliko begalinę šilumą, kuri dar ilgai šildys mane darganotomis rudens ir žiemos dienomis.

Elena

Kūrybinė grupė:

Vestuvių dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Tores Bravoras
Fotografas: SP fotografija
Desertai: LiuPatty ir Tie kepėjai
Tortas: Liu Patty
Vestuvių kanceliarija: Artišokas
Kvietimai: Artišokas

Brandus Provanso stiliaus jubiliejus

Šiemet praleidau visas nacionalines Eurovizijos atrankas, girdėjau tik, kad laimėjo Ieva, bet nežinojau nei dainos, nei visos istorijos. Socialiniuose tinkluose užkliuvo straipsnis apie jos pasirodymą. Susidomėjau, paklausiau dainos ir pritariu Ievai – tai magija. Daina labai stipri, ypač emociškai.  Daina, melodija, balso tembras, net Ievos sentimentalumas ir jauki išvaizda persmeigia kūną ir paliečia iki pat širdies gelmių.  Tie jausmai ir begalinis nuoširdumas išrieda ašaromis. Kartais pagalvoju, kad bijau senatvės. Tikriausiai dažnas jos bijome. Atrodo, kuo toliau, tuo mažiau būsime kam nors reikalingi. Vaikams, darbdaviams, visuomenei. Kol esi jaunas ir energingas, neskaičiuoji dienų, nesureikšmini gyvenimo, ir štai ateina tas laikas, kai gyvenimas eina į pabaigą. Kur aš tada būsiu, ką turėsiu, kaip gyvensiu, ar bus į ką atsiremti.  Man suvirpa širdis kiekvieną kartą, kai gatvėje pamatau laimingą senelių porą, kaip jie eina susikibę už rankučių, kaip jie šypsosi ir žvelgia vienas į kitą. Štai čia yra pats gryniausias nuoširdumas, nes jie jau nieko nebevaidina, nesistengia patikti ar pasikeisti, jie tiesiog myli, tiesiog brangina vienas kitą, tiesiog džiaugiasi, kad turi dėl ko gyventi.  Norėčiau ir aš turėti tokį gyvenimo ramstį, kai pasensiu.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Nėriniuotos staltiesės
Persiko spalvos gėlės ir žvakės
Alyvuogių aliejus su rozmarino šakele kaip dovanėlė svečiams
Rozmarino vainikėlis vardo kortelei
Nėriniuoti rėmeliai stalo numeriams
Masyvi floristinė kompozicija virš saldaus stalo
Gražus prisiminimai ir naujos jaukios akimirkos rėmeliuose fotosesijos kampelyje

Paauglystėje, žiūrėdami į trisdešimtmečius, galvojome, kad tai jau „pagyvenę“ tetos ir dėdės. Tačiau, kai patiems sukako 30 ir daugiau, vis dar jaučiamės jauni ir pašėlę. Pažiūrėjusi į mūsų klientus, pradedu tikėti, kad taip bus ir 60-ties. Aušra ir Rimantas žvalūs ir gražūs, jų akys spindi, jie pilni energijos ir noro gyventi tikrąja to žodžio prasme. O svarbiausia, kad nuėję tokį ilgą kelią kartu, jie vis dar myli, gerbia ir jaučia vienas kitą.

Kurdamos šios šventės dekorą, norėjome, kad šventė būtų brandi, solidi, bet tuo pačiu ir labai jauki, juk gimtadienyje dalyvavo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Aušra ir Rimantas išsirinko Provanso stilių. Provanso stilius ko gero populiariausias mūsų praktikoje. Kiekvienais metais (o kartias net ir po kelis kartus) mes ieškome naujų sprendimų ir idėjų, kaip jį išpildyti ir perteikti vis kitaip. Įdomiausia, kad peržiūrint nuotraukas internete supranti, kad matai tuos pačius vaizdus ir tuomet prasideda kūryba ir asmeninės interpretacijos.  Šį kartą nusprendėme nutolti nuo pastelinio saldumo  ir levandų. Norėjosi, kad Provansas atsiskleistų per natūralumą, gamtos grožį ir aromatą. Todėl dekoro pagrindas buvo gėlės ir prieskoniai. Kadangi šventė vyko rudenėjančioje gamtoje, pasirinkome intensyvesnes ir labai šiltas spalvas. Atrodė, kad saulė, kaip mūsų sąjungininkė, užliejo visą salę ir dar labiau paryškino mūsų sumanymą.

Kai pirmą kartą važiavome į dvarą apsižiūrėti, užsakovė prisipažino, kad jai nepatinka geltonos kėdės ir norėjo jas uždengti. Tačiau man kėdės pasirodė simpatiškos. Spalva gal ir nėra pati geriausia, bet tinkamai priderinus dekorą beveik visada galima sukurti gražų vaizdą, nenaudojant užvalkalų. Tiesą sakant, mano nuomonė yra, kad tuo momentu, kai Jūs užtraukiate užvalkalą ant kėdės, ji basidaro beveidė ir „susilieja su minia“. Kartais nuvažiavusi apžiūrėti šventės vietą net pati iš savęs pasijuokiu. Vos įėjusi puolu apžiūrinėti ir čiupinėti stalus ir kėdes, lendu stalui „po sijonu“ tik tam, kad pamatyčiau kokio dailumo jo kojos ir ar galima jų neslėpti. Tas pats ir su kėdėmis. Jūs net nustebtumėte, kiek įvairiausių unikalių kėdžių yra sodybose ir restoranuose, tad labiausiai nusivylimas apima pamačius paprastas konferencines kėdes, ypač, jeigu jos raudonos, o dekoras pastelinis. Būna atveju, kai tokias kėdes tiesiog keičiame išnuomotomis. Šiuo metu tikrai yra didžiulis pasirinkimas. Tai yra šiek tiek brangiau, negu užvalkalas, bet rezultatas nepalyginamas. Būna, kad kėdės šiek tiek pakoreguoja dekoro koncepciją, nes jų daug, jos užpildo visą salę ir mes negalime jų ignoruoti. Rečiausiais atvejais kėdes visgi aprengiam, „sukišam į maišus“. Nors tenka pripažinti, kad kai kurios šventės vietos turi tikrai gražius užvalkalus, specialiai pasiūtus jų kėdėms su elegantiška kloste ar subtiliu papuošimu. Dažniausiai jie pasiūti iš gero standaus audinio ir yra nebalti, o, pavyzdžiui, pilki, kakaviniai, rausvi.  Nemeluosiu, buvo keli atvejai, kad net turint visai padorias kėdes, norėjosi jas apvilkti, nes užvalkalas buvo dar gražesnis. Tačiau matėme ir nemažai variantų, kai kėdė tapdavo beformiu daiktu įlindusi „į maišą“. Pastebėjau, kad klientai vis dar nori užvalkalų, atrodo, kartais tiesiog iš inercijos, nes nepagalvoja, kad gali būti kitaip. Kita vertus, tai yra mažiausiai rizikingas sprendimas, ypač jeigu dekoro nekūria profesionalas, nes prie baltų kėdžių viskas tiks.

Taigi, šį kartą kėdės liko savo vietoje ir savo gražume. Labai džiaugiuosi, kad pavyko visgi susitarti dėl šito sprendimo, nes kėdės nuostabiai įsiliejo į bendrą saulėtą nuotaiką. Dar vienas gražus sprendimas buvo nėriniai . Visus stalus užklojome gėlėtomis nėriniuotomis staltiesėmis ir tai tiesiog įpūtė Provanso dvasią. Stalų numeriukus sudėliojome į nėriniuotus rėmelius, o saldų stalą papuošė staltiesė su nėriniuotu krašteliu. Vardų korteles sudėliojome į rozmarino vainikėlius. Kiekvienas svečias gavo dovaną – tyro alyvuogių aliejaus buteliuką su rozmarino šakele.

Saldus stalas, kaip visada, buvo šventės akcentas. Virš stalo pakabinome masyvią floristinę kompoziciją, o ir pats stalas sužaliavo. Fotosesijos vietoje įrengėme sieną su rėmeliais. Aušros ir Rimanto idėja buvo, kad svečiai vietoje gėlių atsineštų jų bendrą nuotrauką, būtent tai ir pakuždėjo fotosienos idėją.

Šiltą rudens dieną Narvydiškio dvare rinkosi patys mylimiausi. Jie gardžiavosi kokybišku šviežiu maistu, svaiginosi nuoširdžiais pašnekėsiais ir smagiai leido laiką, prisimindami jaunystę, grojant gyvoms Biplan dainoms. Štai čia, vienoje dvaro salėje, sutilpo visas didžiausias Aušros ir Rimanto užgyventas turtas – tai vaikai, giminaičiai, geriausi draugai, o svarbiausia – tai jie abu, vis dar tokie patys jauni ir mylintys.

Elena

Kūrybinė komanda:

Šventės organizavimas: Gabija Daugelaitė
Šventės dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Rita Gudė
Šventės vieta: Narvydiškio dvaras
Maistas ir desertai: Skonio slėnis

Provanso stiliaus vestuvės

01

Įsimylėjėlių dienos proga dalinamės romantiškiausiomis praėjusių metų vestuvėmis. Tai pora, palikusi šilčiausius jausmus mano širdyje. Tai šventė, kurią norisi prisiminti ir kiekvieną kartą iš naujo mėgautis tuo švelnumu ir gracija. Jautru, gražu ir subtilu – jaukus Provanso stilius ir bijūnų jūra. Trapi nuoširdi nuotaka ir elegantiškas galantiškas jaunikis. Džiugu, kai gali bent piršteliu prisiliesti prie tokių šaunių žmonių svarbiausios gyvenimo dienos.

Mūsų mylimiausi akcentai:

Senovinis baltas dviratis fotosesijos kampelyje
Svečių susodinimo planas gėlių rėmelyje
Bijūnų ir alyvų darnus duetas
Vardų kortelės – išsiuvinėtos levandomis kvepiančios širdutės

Provanso stiliaus servizas, pripildytas gėlių ir saldumynų
Sendintos baltos dėžutės su stalų pavadinimais

laikinai

02 03 04 05 06 07 08 09_ 10 11 12 13

Kai pirmą kartą susitikome su Toma ir Žygintu, jų vestuvių dekoro vizija iš karto buvo aiški. Jie abu  žavisi Provanso stiliumi, todėl norėjo, kad ir dekore vyrautų šio senovinės dvasios Prancūzijos stiliaus elementai. Balti baldai, jaukios smulkmenėlės, švelnūs romantiški atspalviai, natūralūs audiniai, ryškios dėvėjimo žymės ir, be abejonės, levandų aromatas.

Toma labai mėgsta bijūnus. Ak, tie bijūnai… Tikriausiai sunku būtų rasti nuotaką, kuri būtų jiems abejinga. Kai tik pražysta šie dideli kerintys pumpurai, nuotakos dėl jų tiesiog pameta galvas. Tomos ir Žyginto vestuvių šūkis buvo – bijūnų niekada nebūna per daug. Tai buvo įrašyta net kvietimuose! Tokiu būdu svečiai buvo raginami dovanoti būtent bijūnus. Tiesą sakant, sunku buvo patikėti, bet svečiai 100 procentų įvykdė šitą prašymą, bijūnai tiesiog nenutrūkstamai plaukė pas jaunavedžius kartu su dovanomis, o iš jų buvo glėbiais nešami į fotosesijos kampelį. Fotosesijos vietą pasirinkome po medžiu, ji buvo lakoniška ir neperkrauta, tačiau labai miela ir atspindinti visą šventės stilistiką. Džiaugiuosi, kad bijūnams sugalvojome netikėtą ir nebanalią porą. Jų sąjunga su alyvomis buvo išties įspūdinga, ypač jaunosios puokštėje. Smulkūs alyvų žiedeliai tarsi nedrąsiai, bet labai elegantiškai, rodėsi pro didžiules garbanotas bijūnų galvas, suteikdami puokštei dar daugiau įdomios faktūros ir spalvos.

Didelio svečių susižavėjimo sulaukė mielos „provansiškos“ smulkmenos. Šventė nusidažė šviesiomis pastelinėmis spalvomis: rausva, alyvinė, balta, natūralaus lino pilkšva. Kiekvienas stalas turėjo savo unikalų pavadinimą, kuris buvo dailiai išgraviruotas ant baltos Provanso stiliaus dėžutės: Bijūnų žaismas, Meilės aromatas, Provanso sodas ir kt. Gėles merkėme į įvairaus dydžio švelnių atspalvių vazeles, todėl kiekviena kompozicija ant stalo buvo savita. Ypač įdomus ir netradicinis buvo mūsų vardų kortelių sprendimas, kuris netik papuošė vestuves, bet ir prisotino orą maloniu, stimuliuojančiu,smagiai nuteikiančiu, bet kartu ir atpalaiduojančiu levandų aromatu. Tokie vardiniai kvapnūs maišeliai buvo puiki dovanėlė svečiams.

Kurdami saldaus stalo viziją, norėjome, kad jis perteiktų namų jaukumo ir ramybės jausmą, todėl dekore naudojome tokias mielas namų interjero detales, kaip Provanso stiliaus širma, dailus, tarsi iš kokios grafienės indaujos atkeliavęs, servizas, lininė staltiesė su nėriniuotais kraštais, tekstilės raštą primenančios dėžutės, jaukūs, tarsi namuose kepti ir rankomis pagaminti saldumynai. Desertų kortelės ir meniu atkartojo kvietimų dizainą, kvapai susijungė su skoniais, emocijos persipynė su pojūčiais, sukurdami vientisą šventės stilių ir praskaidrindami atmosferą prasmingomis asociacijomis. O kai sutemus lauke įsižiebė tarp medžių priraitytos lemputės, niekas nebegalėjo suabejoti, kad čia gyvena meilė ir niekada nepabostanti romantika.

Nuoširdžiai,

Elena

Kūrybinė grupė:

Šventės dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Europos parkas
Fotografai: AA Studio
Floristika: Salonas „Pas Lidiją“
Tortas: Pinavija
Saldumynai: Tie kepėjai
Kvietimai ir kita kanceliarija: Artišokas

Princesių gimtadienis

01

It’s all about a girl – galėtų būti šito gimtadienio šūkis. Kartais pagalvoju, kiek daug yra anglų kalboje tokių taiklių, trumpų ir tiesiog smagiai skambančių frazių / žodžių, kurie praktiškai nesiverčia į lietuvių kalbą arba, išvertus, atrodo griozdiškai ir praranda savo šarmą… Bet šiandien aš visai ne apie tai. Šiandien aš apie grožį, žavesį ir mergaitiškas svajones. Kuri iš mūsų nenorėjo būti princese vaikystėje… Pamenu kaip užsidėdavau mamos naktinius, dailius, nėriniuotus, beveik permatomus ir, svarbiausia, dvigubai ilgesnius, nei visa aš, ir, užsiropštusi ant lovos, įsivaizduodavau save šokančią karališkoje puotoje. Šie prisiminimai yra tokie ryškūs ir smagūs, kad negaliu susilaikyti nenusišypsojusi, nors jau seniai nebetikiu princu ant balto žirgo ir devyngalviu slibinu. Kita vertus, turiu pripažinti, kad noras būti princese ilgainiui niekur nedingsta, jis tik įgauna kitokį pavidalą.

Mūsų mylimiausi akcentai:

Nuostabaus grožio tortas – princesių pilis
Princesių garderobas
Žvilgančios stebuklų lazdelės
Sumuštiniai – karūnos ir širdutės
Karūnuoti keksiukai

Nėriniuoti gėrimų buteliukai
Pūstas užkandžių stalo sijonas
Teminės saldžios dovanėlės svečiams
Garbanotų „rozečių“ kompozicija virš saldaus stalo
Įspūdingi provanso stiliaus baldai
Stebuklingas piešimas ant vandens kaip šventės kulminacija

02 03 04 05 07 06 08 09 11 10 12 14 13 15 16

Kaip visuomet pasiruošimas šventei prasidėjo nuo vietos paieškų. Sunku būtų net įsivaizduoti tobulesnę erdvę princesių gimtadieniui nei Provanso fotostudija. Mėgstu atrasti netikėtas vietas savo organizuojamiems teminiams vakarėliams, nes tikiu, kad vieta turi nemažą įtaką, kuriant tinkamą šventės nuotaiką. Iš tiesų, svarbi yra visuma – tinkamoje vietoje panaudoji tinkamas dekoracijas, sukvieti tinkamus žmones ir, vualia – gimtadienis tiesiog pasmerktas būti tobulas.

Pirmiausiai, visos mūsų karališkos puotos garbingos viešnios buvo pakviestos užsukti į princesių garderobą ir gražiai pasipuošti. Pūstas sijonukas yra neatsiejama princesės garderobo dalis, todėl kiekviena gražuolė gavo po sijonuką ir dailų galvos aksesuarą. Kadangi norėjome, kad jubiliatė atrodytų išskirtinai, jai paruošėme ypatingą aprangą – specialiai šventei pasiūtą ilgą ružavą sijoną su didžiuliu kaspinu ir tikrą karūną su „deimantais“. Kadangi šventė vyko fotostudijoje, tiesiog privalėjome surengti smagią gražuolių fotosesiją, o šitaip vienodai pasipuošusios mergaitės puikiai atrodė nuotraukose.

Šventę labai papuošė mūsų paruoštas stilizuotas saldusis stalas ir, aišku, jo neabejotina pažiba – tortas pilis. Tiesa sakant, kai užsakinėjau šį tortą, galvoje buvo tik ta viliojanti vizija, kaip jis taps įspūdingu šventės akcentu. Suvokiau, kad tortas bus ryškiai per didelis ir po šventės reikės jį dar ilgai „naikinti“, todėl negaliu apsakyti, kokia buvau nustebusi, kai liko tik mažas vienišas gabaliukas. Dar vienas netradicinis ir labai taiklus sprendimas buvo TUTU ledinukai. Man patiko kaip jie smagiai įsipaišė į mano saldaus stalo viziją su savo netradicine forma ir puikiai tinkančia spalva. O vaikams jie buvo puiki atrakcija ir proga pasmaguriauti.

Nepamiršome ir apie užkandžius. Patį stalą papuošėme specialiai šventei pagamintu pūstu tiulio sijonu, užkandžius išdėliojome gražiuose induose ir mūsų pagamintose dryžuotose dėžutėse. Sumuštiniai įgavo karūnų ir širdučių formas, ant burtų lazdelių susmeigėme spalvotus lavašo suktinukus. Užkandžius ir gėrimus papuošėme smeigtukais su užrašais. Ypač dailiai atrodė gėrimų buteliukai puošti nėriniais ir mažytėmis auksinėmis karūnomis. Įdomiausia, kad šis stalas buvo lankomiausias ir ištuštėjo greičiausiai priešingai vyraujančiai nuomonei, kad vaikai per gimtadienius valgo tik saldumynus.

Planuojant gimtadienį, didžiausias jubiliatės noras buvo, kad pas ją į svečius užsuktų ir „tikroji princesė“. Žinau, kad animatorių pasiūla ta tema yra išties gausi, tačiau norėjome, kad pramoga būtų išskirtinė, pažintinė, dovanojanti naujų patyrimų ir įspūdžių. Tačiau ji taip pat turėjo būti apgaubta magija, stebuklinga, juk tai princesių pasaulis. Teko nemažai pasukti galvą ir galiausiai nusprendėme, kad piešimas ant vandens puikiai atitiks visus mūsų reikalavimus. Reikėjo tik matyti kokiais susižavėjusiais žvilgsniais mergaitės gaudė kiekvieną teptuko linkį, kuris išsiliedavo į nuostabų piešinį. Visi piešiniai tokie skirtingi, unikalūs ir netikėti. Kiekviena princesė gavo progą sukurti savo asmeninį stebuklą ir tiesiogine prasme išlieti savo fantaziją.

Tiek nuostabių princesių vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi! Visos nepaprastai gražios, linksmos ir besimėgaujančios kiekviena nauja patirtimi, gaudančios kiekvieną akimirką. Štai ji – laiminga vaikystė, ji mūsų vaikų akyse, jų gebėjime tikėti stebuklais ir džiaugtis gyvenimu!

Elena

Kūrybinė grupė:

Šventės organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Kvietimai ir dekoracijos: Artišokas
Fotografė: Fotoidilė
Vieta: Provanso fotostudija
Saldumynai: Du Mėnuliai, Vitalija Popova, Tutu ledinukai, Tie kepėjai
Piešimas ant vandens: Vyta

Paroda „Mano tobulos vestuvės“

01

Šiandien norime su jumis pasidalinti dar visai šviežiais įspūdžiais iš neseniai Kaune įvykusios vestuvių parodos „Mano tobulos vestuvės“. Kadangi parodoje dalyvavome pirmą kartą, tai tikrai ne viskas buvo TOBULA, bet, nepaisant to, džiaugiamės dėl puikiai praleisto laiko ir dėl galimybės susipažinti su šūsniu šaunių žmonių.

Mūsų mylimiausi akcentai:

Dryžuoti kupolai virš langų
Akvarele nutapyti tortai ir kiti prancūziški desertai
Dryžuota dėžutė vizitinėms kortelėms su Eifelio bokšto laikikliais
Stilizuotas paveikslas Paryžiaus tema
Rodyklė „Saldi meilė Paryžiuje“
Nuotaikingi rekvizitai fotosesijai

02 04 05 06 07 03

Didžiuojamės pasakyti, kad praktiškai visos dekoracijos yra išglostytos, išmylėtos ir pagamintos mūsų pačių rankomis. O štai ir mes paskutinėje nuotraukoje – Artišoko grožių kūrėjos ir beprotiškiausių idėjų įgyvendintojos. Smagu buvo iškišti nosį iš savo „dirbtuvių“ ir su jumis visais pabendrauti.

Parodai paruošėme stilizuotą fotosesijos kampelį Paryžiaus tema. Paryžius visada buvo ir išliks meilės miestas su savo charizmatiškomis siauromis gatvelėmis, provanso stiliaus jaukiomis kavinukėmis ir gardžiausiais saldumynais. Būtent tokią jaukią ir mielą Paryžiaus dalelę mes ir atsinešėme į mūsų stendą. Norėdamos kuo plačiau paskleisti tą teigiamą emociją, suorganizavome konkursą. Lankytojai buvo kviečiami nusifotografuoti mūsų fotosesijos kampelyje, o daugiausiai simpatijų sulaukiusieji laimės labai vertingą dovaną – nemokamą mūsų dekoravimo paslaugą jų pasirinktai šventei. Balsavimas prasideda jau šiandien mūsų Facebook paskyroje, kviečiame aktyviai dalyvauti!

Džiugu, kad Kaune tiek daug drąsių ir optimizmu trykštančių žmonių. Nors daugelis ir pergyveno dėl savo išvaizdos ar fotogeniškumo, tačiau prisėdę prie mūsų provansinio staliuko ir pasivaišinę saldumynais, visiškai atsipalaiduodavo ir net atskleisdavo savo teatralinius sugebėjimus. Peržiūrėjau nuotraukas gal kokius 20 kartų ir negaliu patikėti, kad jos visos tokios skirtingos, kad kiekvienoje jų tiek daug charakterio. Vienose nuotraukose smagiai besimaivančios draugės – rimta palaikymo komanda, siekiant nepasimesti painiame vestuvių planavimo procese. Kitose -linksmuoliai būsimieji jaunavedžiai, atsipalaidavę ir besimėgaujantys savo statusu ir užgriuvusiais naujais maloniais rūpesčiais. O kai kurios nuotraukos tiesiog perpildytos romantika ir tyra meile. Turėjome net ir vaikučių, ir vyresnio amžiaus žmonių prieš mūsų objektyvą, visiems suteikėme progą, nes juk ne vien vestuvės turi būti gražios. Džiaugiamės, kad sutikome tiek daug visiškai skirtingų, bet labai įdomių ir charizmatiškų žmonių. Norėtume, kad laimėtų visi, tikrai (net ir tie, kurie sudaužė mano morengų indą :)) ), nes tuomet ir vėl su jumis, mielieji, susitiktume. Juk svarbiausia gera emocija, o jų mums tikrai netrūko.

Nors parodoje nebuvo tokios gausybės lankytojų, kaip kitose panašaus pobūdžio parodose, ir, kadangi įėjimas nieko nekainavo, kartais buvo daugiau užklydėlių ir smalsuolių, negu tikrai nuoširdžiai besidominčių, mes savo dalyvavimu likome labai patenkintos. Juk svarbu išlikti pozityviam ir visur įžvelgti pranašumus, o mes jų tikrai radome, ir ne vieną. Tad iki susitikimo vasarį parodoje Mūsų vestuvės!

Elena