Žymų Archyvai: gimtadienio dekoras

Artėjant Halloween’ui

Halloween’as nėra „mano šventė“.  Turėčiau sau atvirai pripažinti, kad niekada jo nemėgau. Bet šiais metais mano nuomonė kardinaliai pasikeitė, nes pagaliau supratau, jog halloween‘as gali būti netik kraupus ir keliantis šlykštulį, bet ir mielai linksmas ir vaikiškas. Halloween‘as – tai šventė, turinti ypač daug stereotipų.  Panagrinėjus Lietuvos rinkos pasiūlą,  šventės pateikimą ir  organizuojamų renginių pobūdį, imi nuoširdžiai tikėti, kad kitaip ir būti negali.

Kraujas, lavonai, sužalotos kūno dalys  ir šiurpūs padarai – Lietuvoje halloween‘as man visada asocijavosi su smurtu ir piktomis dvasiomis. Mes patys pasirinkome tokią interpretaciją ir nepalikome vietos kitai halloween‘o pusei. Tuo tarpu Amerikoje, iš kur ir parėmėm šitą šventę, halloween‘as švenčiamas visiškai kitaip.

Man labiau patinka amerikietiškas variantas, nes ten tai labiau vaikų šventė, o ne suaugusių. Vaikai persirengia į pačius įvairiausius kostiumus,  nebūtinai bauginančius, daro fotosesijas, ruošia teminius saldumynus. Tai šeimos šventė, kur visi smagiai leidžia laiką, o ne stengiasi vienas kitą išgąsdinti. Šventės spalvų gama gali būti pati įvairiausia ir nebūtinai juoda, tamsi arba oranžinė, kaip moliūgas. Skeletai gali būti ryškūs ir spalvoti, o vorai ir vaiduokliai besišypsantys.

Taigi, šventėje yra tiek blogio, kiek mes patys į ją įleidžiame. Manau, kitais metais mes su jumis sukursime kitokį halloween‘ą, o šį kartą visgi norėsiu dar jus šiek tiek pašiurpinti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Tortas – smegenys
Žvakidės iš kaukolių
Stikliniai burbulai su bauginančiais vaizdais
„Krauju aptaškyti“ cake pops
Įvairių spalvų elektrinės žvakės
Konservuoti organai
Sausainiai – kaukolės
Laboratoriniai talpų laikikliai

Lukos gimtadienis vyko pabėgimo kambaryje. Kadangi Luka mėgsta visokias baisybes, o ir pabėgimo kambarys padiktavo savo tematiką, nusprendėme įrengti „pašėlusio mokslininko laboratoriją“.  Vietos pabėgimo kambaryje buvo labai nedaug, todėl turėjome maksimaliai paskirstyti erdves. Taip pat neturėjome ir daug laiko šventės paruošimui, todėl sugalvojome mažą gudrybę. Patalpą padalinome į dvi dalis ir praėjimą uždengėme juodu audiniu. Atėję į gimtadienį vaikai pateko į nedidelę erdvę, kur juos vaišinome užkandžiais, o profesionali grimuotoja jiems sukurė teminius įvaizdžius. Tuo tarpu pagrindinė šventės kulminacija – teminis saldus stalas laukė už juodos paslapties širmos. Tuo metu, kai svečiai užkandžiavo, o vėliau ir mankštino savo protą pabėgimo žaidime, ten darbavomės mes. Įsivaizduokite kokia buvo vaikų nuostaba, kai jie sugrįžo įveikę visas užduotis.

Visas pagrindinis dekoras susikoncentravo būtent ant saldaus stalo. Šį kartą buvo apstu visokiausių teminių detalių. Atrodo, galima buvo valandą viską apžiūrinėti, ir vistiek visų nepastebėtum. Pagrindiniai teminiai elementai, kuriuos pasirinkome – tai kraujas, kūno dalys ir kaukuolės. Labai svarbu išsirinkti kelis pagrindinius dekoro elementus ir nesimėtyti. Būtent tai garantuoja skoningą temos išpildymą. Tas pats galioja ir spalvoms. Atrodo, nelabai mergaitiška istorija, bet jau nuo pat pirmo mūsų susitikimo žinau, kad Lukai patinka visokie siaubiakai. Mūsų pažintis kaip tik ir prasidėjo nuo monstriško vakarėlio prieš 4 metus. Labai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais ir vėl susitinkame.

Mums labai patiko dryžuota siena, kurią mes aptikome kambaryje, ji davė gerą nenuobodų foną saldžiam stalui, prie jos priderinome ir savo pakylas. Saldus stalas virto tikra pašėlusio mokslininko laboratorija su „kraujo“ pripildytais indais, konservuotais organais, kaukolėmis, įvairiomis talpomis ir jų laikikliais iš tikros laboratorijos. Dar daugiau paslapties suteikė elektrinės žvakės, specialiai parinkome, kad jos šviestų skirtingomis spalvomis, tai įnešė įdomumo ir netikėtumo į kompoziciją. Kurdami dekorą, mes labai daug dėmesio skiriame detalėms, kad viskas idealiai susiderintų ir turėtų prasmę. Mūsų dekoras – tai tarsi knyga, kurią galima skaityti. Viskas sudėliota ir parinkta taip, kad neiškrįstų iš bendro konteksto, nenukryptų nuo pagrindinės minties. Vaikai susidomėję apžiūrinėja kiekvieną smulkmeną, stebisi, aptarinėja, galvoja, kaip taip padaryta, taip lavindami savo mąstymą ir kūrybiškumą, taigi emocija, kurią jie išsineša iš šventės, patrigubėja.

Visi saldumynai, kaip ir įprasta mūsų šventėse, buvo teminiai. Būtent todėl mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiausiais kepėjais, kad galėtume tiksliai perduoti kuo mums reikia ir kokią nuotaiką mes kuriame. Šį kartą visi kepėjai tiesiog tobulai susitvarkė su užduotimi. Saldumynų arsenalą taip pat papildė kraujo raudonumo spragėsiai, šokoladinės akys ir įvairiausi guminukai – kaukolės, smegenys, pirštai ir dantys. Visa laime, kad gimtadienis vyksta prieš halloween’ą, tad viso šito specifinio gėrio buvo sočiai parduotuvėse.

Kiekvienai šventei mes ieškome originalių sprendimų. Šį kartą tai buvo stikliniai burbulai su įvairiais bauginančiais vaizdais. Paveiksliukas buvo atspausdintas ant skaidrės ir patalpintas į burbuliuko vidų. Tiesa, burbuliukas dar prieš tai buvo padegintas, kad būtų tarsi apdūmęs, ir vualia, mes turime puikų teminį akcentą su wow efektu. Kiekviena tokia neeilinė detalė tikrai yra verta vaikų dėmesio.

Tortą Luka rinkosi iš trijų variantų. Tiesą sakant, aš pradžioje net suabejojau, ar pasirinktą variantą iš viso siūlyti.  Bet kadangi jau visas dekoras krypo į tokią šlykštesnę pusę, tai kodėl gi ne, pagalvojau. Ir visiškai pataikiau. Tortas tobulai įsipaišė į bendrą koncepciją. Meistriškai padarytas, jis atrodė tikrai labai tikroviškai, bet kartu ir be galo smagiai, ypač tos mielos akytės šalia.

Tiesa sakant, aš pati nemėgstu siaubo filmų, nors reikia pripažinti, kad paauglystėje žiūrėdavau, palindusi po kaldrą :) Esu net kelis kartus kinoteatre žiūrėjusi, o dabar manęs nepriversite. Matyt, tiesiog nenoriu savęs apkrauti neigiamomis emocijomis, o ir adrenalino jau žinau iš kur kitur pasisemti. Tačiau kurti šitą šventę buvo labai įdomu, ypač, kai žinai, kad darai tai vaikams, taigi turi išlaikyti aiškų balansą tarp šlykštumo ir smagumo :)

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Pabėgimo kambarys Rūsys
Fotografė: Nude Mood
Spaudos dizainas: Artišokas

Svajonių gimtadienis

Ar kas nors moka svajoti stipriau ir nuoširdžiau nei vaikai?! Manau, kad ne. Dažnas suaugęs iš viso nebeturi svajonių, mes tai išdidžiai vadiname tikslais, siekiais, savirealizacija. Visada skatinu savo vaikus svajoti. Gyvenimo taisyklės labai paprastos – jeigu nesvajoji ir nieko nenori, reiškia, nieko ir negausi. Kartais to mokau ir savo vyrą, nes pati esu didelė svajotoja ir „norėtoja“, man nuolat kažko trūksta, o ir norai kiekvieną kartą vis labiau globalizuojasi. Tačiau būtent norai, ypač tie didžiausi, skatina mane judėti į priekį ir suteikia prasmę gyventi.

Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su frazėmis „Svajonės pildosi“, „Nenustok svajoti“ ir panašia motyvuojančia beletristika. Iš vienos pusės atrodo, kiek daug pozityvo ir motyvacijos šituose žodžiuose, o kita vertus – kokia nesąmonė. Nesupraskite manęs klaidingai – jos iš tiesų pildosi, bet tai tikrai neįvyksta savaime. Štai, pavyzdžiui, įsivaizduokite, guliu aš ant sofos ir galvoju, kad mano didžiausia svajonė dabar yra aplankyti Australiją. Ir staiga į duris man paskambina geroji tetulė ir auksiniame vokelyje įteikia išsvajotąjį kelialapį. Panašu į reklamos siužetą, kai kūrėjui pritrūko fantazijos. Deja, realiame gyvenime taip nebūna. Pirmiausiai aš turiu gerokai padirbėti, kad išsvajota kelionė apskritai taptų man prieinama. Toliau aš turiu pradėti domėtis šia šalimi, skrydžiais, apgyvendinimu, susiplanuoti maršrutus ir viską pasverti, optimizuoti, supakuoti lagaminą, pasirūpinti skiepais, draudimais ir dar kokia nors velniava. Žodžiu, užsikuria visas svajonės įgyvendinimo mechanizmas. Vien tik tikėjimo tikrai neužtenka. Aš turiu matyti savo konkrečią svajonę kaip galutinį tikslą ir  link jo judėti kartais mažesniais, o kartais didesniais žingsniais, bet būtinai reikiama linkme, nenukrypstant nuo kelio. Bet kurios svajonės įgyvendinimas – tai mūsų sistemingo darbo rezultatas. Štai taip, jokios romantikos ir tuo labiau magijos.

Vaikystėje turėjau šuniuką. Tai liūdna istorija. Tikriausiai nėra aiškesnio vaikystės prisiminimo nei ta diena, kai mažą ryšulėlį kartu su močiute vežėme pas veterinarijos gydytoją, o iš ten mus nusiuntė į kitą šiurpoką vietą. Moteris paėmė mažą pūkuotą kamuoliuką ir vangiai pasakė: „Palikite jį mums“. „Jūs jį gydysite?“- paklausiau aš sunkiai išspausdama žodžius per didžiulį gumulą, dusinusį mane viduje. „Taip, taip“, – tarė moteris, nepalikdama man jokios vilties. Supratau, tai pabaiga. Girdėjau jo paskutinį cyptelėjimą, šito garso nepamiršiu visą gyvenimą. Prisiminimas iki šiol toks stiprus, kad kai dukra užsiminė, kad nori šuniuko, buvau kategoriškai prieš. Ir štai čia grįžtame prie svajonių įgyvendinimo tematikos. Atrodo, ką tokio gali vaikas padaryti, kad jo svajonė išsipildytų, juk jis dar tik vaikas, net pinigų negali užsidirbti. Žinote, ką darė mano dukra? Ji kantriai zyzė. Tris metus! Ištisus tris metus aš kiekvieną dieną be išimties girdėdavau, kaip ji nori šuniuko. Skirtinguose pokalbiuose, skirtingame kontekste, bet ji taip buvo įsikibusi į šitą svajonę, kad jos nepaleisdavo nei vienai minutei. Ji net knygas skaitydavo vien apie šuniukus. Po trijų metų sistemingo mano dukros darbo, aš pradėjau pasiduoti. Tuo metu aš jau buvo tinkamai paruošta, pavyzdžiui, supažindinta su visomis šunų veislėmis, nors pati šunimis niekada nesidomėjau. Dukra pasiekė to, kad aš jau ir pati pradėjau galvoti, kad gal ir visai nebloga mintis turėti pūkuotą draugą namuose. Tuomet pasakiau dukrai, OK, tu gali turėti šuniuką, jeigu pati jam sutaupysi pinigėlius. Sąlyga buvo tokia, kad šuniuko iš prieglaudos mes tikrai neimsime, o ta veislė, kurią abi įsimylėjome, kainavo arti 1000 Eur. Štai taip, galvojau, dar pavilkinsiu laiką, tačiau toliau įvykiai vystėsi gan greitai.

Būtent iš didžiulės meilės šuniukams gimė idėja švęsti gimtadienį su haskiais. Reikia pasakyti, kad pasirinkome gana rizikinga gimtadienio variantą, kadangi dukros gimtadienis lapkričio viduryje ir oras tokiu metu dažniausiai nelepina. Tačiau, kaip sakoma, nėra blogo oro, kaip ir nėra nei vienos svarios priežasties atsisakyti savo svajonės. Gimtadienis praėjo puikiai, net saulė buvo pasirodžiusi. Vaikai turėjo galimybė artimai susipažinti su haskių veislės ypatumais, pasivažinėti kinkiniu, žaidė judrius žaidimus gryname ore. Tėvai, jaukiai įsitaisę prie laužo, džiaugėsi puikia vėlyvo rudens diena.

Lauke kepėme dešreles ir patys konstravome dešrainius (hot DOG) iš mėgstamiausių ingridientų. Trobelėje sukūrėme jaukų saldų kampelį su mano gamintais saldumynais. Net pačiai sunku patikėti, kad šventei sugebėjau prikepti pyragų, eklerų ir net mažų spurgyčių. Kambarys kvepėjo kakava. Vaikai patys galėjo ją pasigaminti iš tikro samavaro ir pagardinti įvairiausiais priedais. Kiekvienam svečiui taip pat paruošėme saldžią dovanėlę – kauliukų formos sausainius.

O kaip gi baigėsi istorija su šuniuku… Gimtadienio kvietime nurodėme, kad Ievutė labai svajoja turėti šuniuką, todėl prašome prisidėti prie jos svajonės išsipildymo. Tai buvo puikus startas ir gera motyvacija vaikui nepasiduoti. Ji metus laiko sąžiningai taupė visus pinigėlius, kuriuos gaudavo, ir, artėjant sekančiam gimtadieniui, buvo jau sutaupiusi daugiau negu pusę reikiamos sumos. Tuomet aš pasiūliau, kad trūkstamus pinigus jai pridėsime, bet mainais už tai atsisakysime jos gimtadienio šventės. Kas buvo toliau, papasakosiu kitoje istorijoje. Laukite tęsinio :)

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Vieta: Nuotykių akademija
Fotografė: Renata Riškutė
Tortas: Vitlija Sweet Room