Meškiukų istorijos
Kas nutinka, kai mes galutinai paleidžiame vaikystę iš savo gyvenimo? Tampame nuobodžiais ir susiraukusiais suaugusiais. Kada paskutinį kartą kvatojai už pilvo susiėmęs? Kada laužei taisykles ir jauteisi visiškai laisvas judėti, daryti, mąstyti? Tada, kai tavyje buvo prabudęs vaikas. Tas neklaužada padauža, atkeliavęs iš kito laikmečio. Mes visi buvome vaikais, visi darėme nesąmones ir svajojome, visi neklausėme tėvų ir kūrėme planus, visi žaidėme ir kvailiojome, negalvodami apie rytojų. Vaikystėje gyveni čia ir dabar. Tik suaugę mes pradedame suprasti tų akimirkų vertę. Arba nepradedame, nes pernelyg įsisukame į savo rūpeščių kokoną. Sako, mes grįžtame į vaikystę, kai susilaukiame savo vaikų. Nebūtinai! Jeigu mes patys neatveriame savo širdies (ir proto!) vaikystei, vaikai mums nepadės. Nuoširdumas ir mokėjimas džiaugtis šia diena – štai raktas į laimingą gyvenimą! Pagalvokime, kas yra mūsų prioritetų viršūnėje. Dažnas žmogus galėtų pasakyti, kad jo pagrindinis tikslas mėgautis gyvenimu, bet… Mes gi turime pareigų, reikia užsidirbti pinigų, siekti karjeros, pripažinimo, todėl pasimėgauti savo pasiekimais kaip ir nelieka laiko. Amžinai pavargę ir susipykę su savimi, skubantys ir nemokantys atsisakyti – tokie yra šiuolaikiniai suaugusieji, nes gi tokie laikai, tokia visuomenė, toks tempas – negali atsilikti. Būtent todėl mes ir nelaimingi, nes kategoriškai atsižadėjome vaikystės ir to šelmio, kuris blizgėjo mūsų akyse.
Šiandien jaučiuosi taip, lyg būčiau pasisupusi laiko karuselėje. Švelnų nostalgijos vėjelį užpūtė vakar su vaikais žiūrėtas filmas „Jonukas“. Iki begalybės mielas Mikės Pūkuotuko personažas prikėlė gražiausius prisiminimus. Visada mėgau Pūkuotuko pasakojimus, ypač tą klasikinį variantą. Juose apstu protingų, per amžius aktualių minčių ir gražių asociacijų. Tai viena iš tų nemirtingų knygų, paremtu išskirtinio gėrio, nuoširdumo ir draugystės sąvoka. Regėdama senovinio Londono vaizdus, prisiminiau vieną labai mielą krikštynų šventę, kuria dar nespėjau pasidalinti. Apie meškiukus, anglišką arbatėlę ir šeimyninę laimę.
Planuodamos Emilės šventę, turėjome visą įvykių virtinę, nes likus kiek daugiau negu savaitei iki krikštynų, keitėsi šventės vieta ir reikėjo iš naujo pergalvoti šventės koncepciją ir pritaikyt ją naujoje aplinkoje. Aš visada esu maksimaliai sąžininga su savo klientais, net tada, kai atsiranda grėsmė rimtai susipykti su kokiu nors tiekėju. Negaliu pakęsti, kai žmonės yra akiplėšiškai apgaudinėjami ir niekada nenutylėsiu, jeigu tai pastebiu. Būtent todėl teko priimti tokį drastišką sprendimą. Bet viskas tik į gerą ir mūsų šventei duris atvėrė šviesus ir erdvus Paliekio dvaras.
Tiesa sakant, meškiukų tematika gimė, atsižvelgiant į pirmosios šventės vietos interjerą, nes jis buvo gan tamsus, „sunkus“ ir nevaikiškas. Labai norėjome jį sušvelninti, ypač turint omeny, kad krikštijome mažą mergaitę. Interjere buvo labai daug rudos spalvos, todėl nusprendėme, kad čia puikiai tiktų meškinai – šviesūs, vintažiniai, įvairių dydžių ir pavidalų, jie turėjo suteikti erdvei „minkštumo“ ir romantikos. Toliau fantazija išsirutuliavo – meškiukai, geriantys arbatėlę iš mažiukų gėlėtų puodukų, taip jauku ir mergaitiška. Pasikeitus šventės vietai, šitos idėjos neatsisakėme, tik šiek tiek adaptavome naujai patalpai.
Apvalius stalus puošėme angliškos arbatėlės stiliumi. Gėlių kompozicijas sudėliojome ant trijų aukštų keksiukų stovų. Kitos gėlės išsidėstė mažuose puodeliuose. Labai apsidžiaugėme, kai stalo numeriams radome itin mielus rėmelius su meškinais. Jie įnešė vientisumą ir teminį išpildymą į stalų dekorą. Dailios rankų darbo vardų kortelės buvo įdėtos į mažus arbatos puodelius kartu su arbatos maišeliais.
Arbatos puodeliai karaliavo visur. Į juos įkomponavome susėdimo planą, į juos sudėjome saldumynus ir gėles ant saldaus stalo. Net arbatinukas pražydo spalvotais žiedais. Saldų stalą padalinome į tris dalis, panaudodami įspūdingus dvare esančius stalus. Viduryje tarp didžiulių popierinių žiedų karaliavo tortas. Saldumynai išsirikiavo ant spalvotų stovų ir paskendo gėlėse.
Jauki ir miela meškiukų istorija. Ir tai tik pradžia gražios jaunos šeimos gyvenimo. „Jeigu tu gyvensi šimtą metų, aš norėčiau gyventi šimtą minus vienas, kad netektų be tavęs praleisti nei vienos dienos“ – Pūkuotukas.
Kūrybinė grupė:
Krikštynų organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Paliekio dvaras
Tortas: Daivos Mikšūnienės
Saldumynai: Liu Patty
