Brandus Provanso stiliaus jubiliejus
Šiemet praleidau visas nacionalines Eurovizijos atrankas, girdėjau tik, kad laimėjo Ieva, bet nežinojau nei dainos, nei visos istorijos. Socialiniuose tinkluose užkliuvo straipsnis apie jos pasirodymą. Susidomėjau, paklausiau dainos ir pritariu Ievai – tai magija. Daina labai stipri, ypač emociškai. Daina, melodija, balso tembras, net Ievos sentimentalumas ir jauki išvaizda persmeigia kūną ir paliečia iki pat širdies gelmių. Tie jausmai ir begalinis nuoširdumas išrieda ašaromis. Kartais pagalvoju, kad bijau senatvės. Tikriausiai dažnas jos bijome. Atrodo, kuo toliau, tuo mažiau būsime kam nors reikalingi. Vaikams, darbdaviams, visuomenei. Kol esi jaunas ir energingas, neskaičiuoji dienų, nesureikšmini gyvenimo, ir štai ateina tas laikas, kai gyvenimas eina į pabaigą. Kur aš tada būsiu, ką turėsiu, kaip gyvensiu, ar bus į ką atsiremti. Man suvirpa širdis kiekvieną kartą, kai gatvėje pamatau laimingą senelių porą, kaip jie eina susikibę už rankučių, kaip jie šypsosi ir žvelgia vienas į kitą. Štai čia yra pats gryniausias nuoširdumas, nes jie jau nieko nebevaidina, nesistengia patikti ar pasikeisti, jie tiesiog myli, tiesiog brangina vienas kitą, tiesiog džiaugiasi, kad turi dėl ko gyventi. Norėčiau ir aš turėti tokį gyvenimo ramstį, kai pasensiu.
Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:
Nėriniuotos staltiesės
Persiko spalvos gėlės ir žvakės
Alyvuogių aliejus su rozmarino šakele kaip dovanėlė svečiams
Rozmarino vainikėlis vardo kortelei
Nėriniuoti rėmeliai stalo numeriams
Masyvi floristinė kompozicija virš saldaus stalo
Gražus prisiminimai ir naujos jaukios akimirkos rėmeliuose fotosesijos kampelyje
Paauglystėje, žiūrėdami į trisdešimtmečius, galvojome, kad tai jau „pagyvenę“ tetos ir dėdės. Tačiau, kai patiems sukako 30 ir daugiau, vis dar jaučiamės jauni ir pašėlę. Pažiūrėjusi į mūsų klientus, pradedu tikėti, kad taip bus ir 60-ties. Aušra ir Rimantas žvalūs ir gražūs, jų akys spindi, jie pilni energijos ir noro gyventi tikrąja to žodžio prasme. O svarbiausia, kad nuėję tokį ilgą kelią kartu, jie vis dar myli, gerbia ir jaučia vienas kitą.
Kurdamos šios šventės dekorą, norėjome, kad šventė būtų brandi, solidi, bet tuo pačiu ir labai jauki, juk gimtadienyje dalyvavo patys artimiausi ir mylimiausi žmonės. Aušra ir Rimantas išsirinko Provanso stilių. Provanso stilius ko gero populiariausias mūsų praktikoje. Kiekvienais metais (o kartias net ir po kelis kartus) mes ieškome naujų sprendimų ir idėjų, kaip jį išpildyti ir perteikti vis kitaip. Įdomiausia, kad peržiūrint nuotraukas internete supranti, kad matai tuos pačius vaizdus ir tuomet prasideda kūryba ir asmeninės interpretacijos. Šį kartą nusprendėme nutolti nuo pastelinio saldumo ir levandų. Norėjosi, kad Provansas atsiskleistų per natūralumą, gamtos grožį ir aromatą. Todėl dekoro pagrindas buvo gėlės ir prieskoniai. Kadangi šventė vyko rudenėjančioje gamtoje, pasirinkome intensyvesnes ir labai šiltas spalvas. Atrodė, kad saulė, kaip mūsų sąjungininkė, užliejo visą salę ir dar labiau paryškino mūsų sumanymą.
Kai pirmą kartą važiavome į dvarą apsižiūrėti, užsakovė prisipažino, kad jai nepatinka geltonos kėdės ir norėjo jas uždengti. Tačiau man kėdės pasirodė simpatiškos. Spalva gal ir nėra pati geriausia, bet tinkamai priderinus dekorą beveik visada galima sukurti gražų vaizdą, nenaudojant užvalkalų. Tiesą sakant, mano nuomonė yra, kad tuo momentu, kai Jūs užtraukiate užvalkalą ant kėdės, ji basidaro beveidė ir „susilieja su minia“. Kartais nuvažiavusi apžiūrėti šventės vietą net pati iš savęs pasijuokiu. Vos įėjusi puolu apžiūrinėti ir čiupinėti stalus ir kėdes, lendu stalui „po sijonu“ tik tam, kad pamatyčiau kokio dailumo jo kojos ir ar galima jų neslėpti. Tas pats ir su kėdėmis. Jūs net nustebtumėte, kiek įvairiausių unikalių kėdžių yra sodybose ir restoranuose, tad labiausiai nusivylimas apima pamačius paprastas konferencines kėdes, ypač, jeigu jos raudonos, o dekoras pastelinis. Būna atveju, kai tokias kėdes tiesiog keičiame išnuomotomis. Šiuo metu tikrai yra didžiulis pasirinkimas. Tai yra šiek tiek brangiau, negu užvalkalas, bet rezultatas nepalyginamas. Būna, kad kėdės šiek tiek pakoreguoja dekoro koncepciją, nes jų daug, jos užpildo visą salę ir mes negalime jų ignoruoti. Rečiausiais atvejais kėdes visgi aprengiam, „sukišam į maišus“. Nors tenka pripažinti, kad kai kurios šventės vietos turi tikrai gražius užvalkalus, specialiai pasiūtus jų kėdėms su elegantiška kloste ar subtiliu papuošimu. Dažniausiai jie pasiūti iš gero standaus audinio ir yra nebalti, o, pavyzdžiui, pilki, kakaviniai, rausvi. Nemeluosiu, buvo keli atvejai, kad net turint visai padorias kėdes, norėjosi jas apvilkti, nes užvalkalas buvo dar gražesnis. Tačiau matėme ir nemažai variantų, kai kėdė tapdavo beformiu daiktu įlindusi „į maišą“. Pastebėjau, kad klientai vis dar nori užvalkalų, atrodo, kartais tiesiog iš inercijos, nes nepagalvoja, kad gali būti kitaip. Kita vertus, tai yra mažiausiai rizikingas sprendimas, ypač jeigu dekoro nekūria profesionalas, nes prie baltų kėdžių viskas tiks.
Taigi, šį kartą kėdės liko savo vietoje ir savo gražume. Labai džiaugiuosi, kad pavyko visgi susitarti dėl šito sprendimo, nes kėdės nuostabiai įsiliejo į bendrą saulėtą nuotaiką. Dar vienas gražus sprendimas buvo nėriniai . Visus stalus užklojome gėlėtomis nėriniuotomis staltiesėmis ir tai tiesiog įpūtė Provanso dvasią. Stalų numeriukus sudėliojome į nėriniuotus rėmelius, o saldų stalą papuošė staltiesė su nėriniuotu krašteliu. Vardų korteles sudėliojome į rozmarino vainikėlius. Kiekvienas svečias gavo dovaną – tyro alyvuogių aliejaus buteliuką su rozmarino šakele.
Saldus stalas, kaip visada, buvo šventės akcentas. Virš stalo pakabinome masyvią floristinę kompoziciją, o ir pats stalas sužaliavo. Fotosesijos vietoje įrengėme sieną su rėmeliais. Aušros ir Rimanto idėja buvo, kad svečiai vietoje gėlių atsineštų jų bendrą nuotrauką, būtent tai ir pakuždėjo fotosienos idėją.
Šiltą rudens dieną Narvydiškio dvare rinkosi patys mylimiausi. Jie gardžiavosi kokybišku šviežiu maistu, svaiginosi nuoširdžiais pašnekėsiais ir smagiai leido laiką, prisimindami jaunystę, grojant gyvoms Biplan dainoms. Štai čia, vienoje dvaro salėje, sutilpo visas didžiausias Aušros ir Rimanto užgyventas turtas – tai vaikai, giminaičiai, geriausi draugai, o svarbiausia – tai jie abu, vis dar tokie patys jauni ir mylintys.
Elena
Kūrybinė komanda:
Šventės organizavimas: Gabija Daugelaitė
Šventės dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Rita Gudė
Šventės vieta: Narvydiškio dvaras
Maistas ir desertai: Skonio slėnis