Krikštynos Nidoje ant jūros kranto
Tikrai neketinu erzinti tų, kurių atostogas ką tik pasiglemžė negailestingas virusas. Priešingai, noriu pakelti nuotaiką ir su didžiausiu džiugesiu priminti, kad artėja vasara. Saulė, jūra, smagus laikas su draugais ir jokių negandų. Bent jau taip aš dabar ją sau įsivaizduoju, lyg kokį išganymą, nes gi kažkada turės baigtis visa šita nesąmonė.
Idealesnės vietos šventei Lietuvoje negu Baltijos jūros pakrantė tikriausiai nebūtų įmanoma sugalvoti. Visada džiaugiuosi, kai išpuola bent vieną šventę metuose suorganizuoti mūsų nuostabiame pajūryje. Nepaisant nepatogumų, kuriuos tenka patirti, keliaujant su visu rekvizitu iš Vilniaus į kurį nors pajūrio miestą, šitie užsakymai yra mano mėgstamiausi. Gal todėl, kad tai proga pasidaryti sau mini atostogas, o gal todėl, kad mūsų jūra turi magiškų galių, dėl kurių tu negali likti jai abejingas.
Dažnas klientas, planuodamas šventę pajūryje, įsivaizduoja ją maždaug panašiai. Kojos pamažu nugrimzda į šiltą švelnų smėliuką, jūros ošimas įsilieja į šventės melodijas, o lengvas brizas nerūpestingai kedena svečių plaukus. Net sunku suskaičiuoti, kiek kartų jau esu piešusi sau vaizduotėje tokį paveikslą, klausydamasi klientų pasakojimų apie jų idealią dieną. Aš juos suprantu. Pati turėčiau ne ką mažesnius reikalavimus, jeigu šventę planuočiau prie jūros, juk kitaip, kam visa tai. Bėda ta, kad šiai vizijai išpildyti egzistuoja daug apribojimų. Kažkodėl daug kas įsivaizduoja, kad galima tiesiog ant smėliuko įkurti šventės vietą ir suruošti “gražų romantišką pikniką”. Žemi staliukai, pledai, pagalvės, gardus maistas ir šaltas vynas. Gražus saldus stalas kaip šventės akcentas. Dar būtų gerai kokį stogą virš galvos turėti. Šitos svajonės net nėra iš piršto laužtos, internete apstu panašaus tipo nuotraukų, tik dažniausiai tai yra stilizuotų fotosesijų tobulai nupaveiksluoti vaizdai, o ne realios šventės. Pirmiausiai, kadangi Baltijos pakrantė yra vieša erdvė, negalima joje savavališkai įrengti jokių statinių. Teoriškai tam reikia leidimų, bet praktiškai vargu, ar pavyktų tokį gauti. Kita problema – tai pašaliniai žmonės. Kad ir kaip mes norėtume privatumo, neįmanoma nuo jų atsiriboti viešoje erdvėje. Supratingieji gal ir apeis ratu jūsų šventę, o smalsuoliai dar specialiai kur nors netoliese rankšluostį pasities. Yra vos kelios vietos Lietuvos pajūryje, kurios gali pasiūlyti tokį išsvajotą šventės formatą. Viena iš jų – tai Kupolas Nidoje.
Jau seniai norėjau sukurti ką nors gražaus Kupolo erdvėje, todėl labai apsidžiaugiau, kai Ieva patikėjo mums papuošti savo sūnelio Herkaus krikštynų šventę.
Mano galvoje akimirksniu pradėjo suktis įvairiausios dekoro vizijos. Tiesą sakant, viena iš jų taip ir liko ramiai gulėti stalčiuje pilnai apgalvota ir net apskaičiuota laukti savo žvaigždžių valandos. Kuriant šventės dekorą, yra du keliai. Vienas iš jų – pilnai transformuoti turimą erdvę ir siekti sukurti visiškai naują unikalų sprendimą. Kitas sprendimas – kurti unikalumą detalėmis, naudojant turimus resursus ir idealiai prisitaikant prie turimos aplinkos. Tiesą sakant, mes savo darbe dažniausiai einame šiuo keliu, todėl mums puikiai sekasi optimizuoti išlaidas.
Būtent kuriant Herkaus krikštynų šventę, mes pirmiausiai pabandėme nueiti pirmuoju keliu. Herkaus mama Ieva turėjo labai gražią šventės viziją, kuri reikalavo nemažai erdvės pakitimų, tačiau keičiant viską iš pagrindų, reikia investuoti nemažą biudžetą, todėl galiausiai visgi nusprendėme veikti racionaliai.
Herkaus krikštynos buvo šviesios, saulėtos ir tyros. Pagrindinės dominuojančios spalvos – balta ir žydra. Žydrą spalvą labai kruopščiai derinome prie Kupole esančių detalių, kad pagautume būtent tą jų naudojamą dūminį atspalvį. Manau, mums tai puikiai pavyko. Taip pat labai patiko kutosai, kuriuos irgi radome Kupolo interjere ir nusprendėme panaudoti savo dekorui pagyvinti. Maži kutosiukai papuošė šventinį menių, o dideli išsirikiavo vaikų žaidimų kampelyje.
