Svajonių gimtadienis

Ar kas nors moka svajoti stipriau ir nuoširdžiau nei vaikai?! Manau, kad ne. Dažnas suaugęs iš viso nebeturi svajonių, mes tai išdidžiai vadiname tikslais, siekiais, savirealizacija. Visada skatinu savo vaikus svajoti. Gyvenimo taisyklės labai paprastos – jeigu nesvajoji ir nieko nenori, reiškia, nieko ir negausi. Kartais to mokau ir savo vyrą, nes pati esu didelė svajotoja ir „norėtoja“, man nuolat kažko trūksta, o ir norai kiekvieną kartą vis labiau globalizuojasi. Tačiau būtent norai, ypač tie didžiausi, skatina mane judėti į priekį ir suteikia prasmę gyventi.

Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su frazėmis „Svajonės pildosi“, „Nenustok svajoti“ ir panašia motyvuojančia beletristika. Iš vienos pusės atrodo, kiek daug pozityvo ir motyvacijos šituose žodžiuose, o kita vertus – kokia nesąmonė. Nesupraskite manęs klaidingai – jos iš tiesų pildosi, bet tai tikrai neįvyksta savaime. Štai, pavyzdžiui, įsivaizduokite, guliu aš ant sofos ir galvoju, kad mano didžiausia svajonė dabar yra aplankyti Australiją. Ir staiga į duris man paskambina geroji tetulė ir auksiniame vokelyje įteikia išsvajotąjį kelialapį. Panašu į reklamos siužetą, kai kūrėjui pritrūko fantazijos. Deja, realiame gyvenime taip nebūna. Pirmiausiai aš turiu gerokai padirbėti, kad išsvajota kelionė apskritai taptų man prieinama. Toliau aš turiu pradėti domėtis šia šalimi, skrydžiais, apgyvendinimu, susiplanuoti maršrutus ir viską pasverti, optimizuoti, supakuoti lagaminą, pasirūpinti skiepais, draudimais ir dar kokia nors velniava. Žodžiu, užsikuria visas svajonės įgyvendinimo mechanizmas. Vien tik tikėjimo tikrai neužtenka. Aš turiu matyti savo konkrečią svajonę kaip galutinį tikslą ir  link jo judėti kartais mažesniais, o kartais didesniais žingsniais, bet būtinai reikiama linkme, nenukrypstant nuo kelio. Bet kurios svajonės įgyvendinimas – tai mūsų sistemingo darbo rezultatas. Štai taip, jokios romantikos ir tuo labiau magijos.

Vaikystėje turėjau šuniuką. Tai liūdna istorija. Tikriausiai nėra aiškesnio vaikystės prisiminimo nei ta diena, kai mažą ryšulėlį kartu su močiute vežėme pas veterinarijos gydytoją, o iš ten mus nusiuntė į kitą šiurpoką vietą. Moteris paėmė mažą pūkuotą kamuoliuką ir vangiai pasakė: „Palikite jį mums“. „Jūs jį gydysite?“- paklausiau aš sunkiai išspausdama žodžius per didžiulį gumulą, dusinusį mane viduje. „Taip, taip“, – tarė moteris, nepalikdama man jokios vilties. Supratau, tai pabaiga. Girdėjau jo paskutinį cyptelėjimą, šito garso nepamiršiu visą gyvenimą. Prisiminimas iki šiol toks stiprus, kad kai dukra užsiminė, kad nori šuniuko, buvau kategoriškai prieš. Ir štai čia grįžtame prie svajonių įgyvendinimo tematikos. Atrodo, ką tokio gali vaikas padaryti, kad jo svajonė išsipildytų, juk jis dar tik vaikas, net pinigų negali užsidirbti. Žinote, ką darė mano dukra? Ji kantriai zyzė. Tris metus! Ištisus tris metus aš kiekvieną dieną be išimties girdėdavau, kaip ji nori šuniuko. Skirtinguose pokalbiuose, skirtingame kontekste, bet ji taip buvo įsikibusi į šitą svajonę, kad jos nepaleisdavo nei vienai minutei. Ji net knygas skaitydavo vien apie šuniukus. Po trijų metų sistemingo mano dukros darbo, aš pradėjau pasiduoti. Tuo metu aš jau buvo tinkamai paruošta, pavyzdžiui, supažindinta su visomis šunų veislėmis, nors pati šunimis niekada nesidomėjau. Dukra pasiekė to, kad aš jau ir pati pradėjau galvoti, kad gal ir visai nebloga mintis turėti pūkuotą draugą namuose. Tuomet pasakiau dukrai, OK, tu gali turėti šuniuką, jeigu pati jam sutaupysi pinigėlius. Sąlyga buvo tokia, kad šuniuko iš prieglaudos mes tikrai neimsime, o ta veislė, kurią abi įsimylėjome, kainavo arti 1000 Eur. Štai taip, galvojau, dar pavilkinsiu laiką, tačiau toliau įvykiai vystėsi gan greitai.

Būtent iš didžiulės meilės šuniukams gimė idėja švęsti gimtadienį su haskiais. Reikia pasakyti, kad pasirinkome gana rizikinga gimtadienio variantą, kadangi dukros gimtadienis lapkričio viduryje ir oras tokiu metu dažniausiai nelepina. Tačiau, kaip sakoma, nėra blogo oro, kaip ir nėra nei vienos svarios priežasties atsisakyti savo svajonės. Gimtadienis praėjo puikiai, net saulė buvo pasirodžiusi. Vaikai turėjo galimybė artimai susipažinti su haskių veislės ypatumais, pasivažinėti kinkiniu, žaidė judrius žaidimus gryname ore. Tėvai, jaukiai įsitaisę prie laužo, džiaugėsi puikia vėlyvo rudens diena.

Lauke kepėme dešreles ir patys konstravome dešrainius (hot DOG) iš mėgstamiausių ingridientų. Trobelėje sukūrėme jaukų saldų kampelį su mano gamintais saldumynais. Net pačiai sunku patikėti, kad šventei sugebėjau prikepti pyragų, eklerų ir net mažų spurgyčių. Kambarys kvepėjo kakava. Vaikai patys galėjo ją pasigaminti iš tikro samavaro ir pagardinti įvairiausiais priedais. Kiekvienam svečiui taip pat paruošėme saldžią dovanėlę – kauliukų formos sausainius.

O kaip gi baigėsi istorija su šuniuku… Gimtadienio kvietime nurodėme, kad Ievutė labai svajoja turėti šuniuką, todėl prašome prisidėti prie jos svajonės išsipildymo. Tai buvo puikus startas ir gera motyvacija vaikui nepasiduoti. Ji metus laiko sąžiningai taupė visus pinigėlius, kuriuos gaudavo, ir, artėjant sekančiam gimtadieniui, buvo jau sutaupiusi daugiau negu pusę reikiamos sumos. Tuomet aš pasiūliau, kad trūkstamus pinigus jai pridėsime, bet mainais už tai atsisakysime jos gimtadienio šventės. Kas buvo toliau, papasakosiu kitoje istorijoje. Laukite tęsinio :)

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Vieta: Nuotykių akademija
Fotografė: Renata Riškutė
Tortas: Vitlija Sweet Room