Žymų Archyvai: gimtadienio organizavimas

Artėjant Halloween’ui

Halloween’as nėra „mano šventė“. Turėčiau sau atvirai pripažinti, kad niekada jo nemėgau. Bet šiais metais mano nuomonė kardinaliai pasikeitė, nes pagaliau supratau, jog halloween‘as gali būti netik kraupus ir keliantis šlykštulį, bet ir mielai linksmas ir vaikiškas. Halloween‘as – tai šventė, turinti ypač daug stereotipų. Panagrinėjus Lietuvos rinkos pasiūlą, šventės pateikimą ir organizuojamų renginių pobūdį, imi nuoširdžiai tikėti, kad kitaip ir būti negali.

Kraujas, lavonai, sužalotos kūno dalys ir šiurpūs padarai – Lietuvoje halloween‘as man visada asocijavosi su smurtu ir piktomis dvasiomis. Mes patys pasirinkome tokią interpretaciją ir nepalikome vietos kitai halloween‘o pusei. Tuo tarpu Amerikoje, iš kur ir parėmėm šitą šventę, halloween‘as švenčiamas visiškai kitaip.

Man labiau patinka amerikietiškas variantas, nes ten tai labiau vaikų šventė, o ne suaugusių. Vaikai persirengia į pačius įvairiausius kostiumus, nebūtinai bauginančius, daro fotosesijas, ruošia teminius saldumynus. Tai šeimos šventė, kur visi smagiai leidžia laiką, o ne stengiasi vienas kitą išgąsdinti. Šventės spalvų gama gali būti pati įvairiausia ir nebūtinai juoda, tamsi arba oranžinė, kaip moliūgas. Skeletai gali būti ryškūs ir spalvoti, o vorai ir vaiduokliai besišypsantys.

Taigi, šventėje yra tiek blogio, kiek mes patys į ją įleidžiame. Manau, kitais metais mes su jumis sukursime kitokį halloween‘ą, o šį kartą visgi norėsiu dar jus šiek tiek pašiurpinti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Tortas – smegenys
Žvakidės iš kaukolių
Stikliniai burbulai su bauginančiais vaizdais
„Krauju aptaškyti“ cake pops
Įvairių spalvų elektrinės žvakės
Konservuoti organai
Sausainiai – kaukolės
Laboratoriniai talpų laikikliai

Lukos gimtadienis vyko pabėgimo kambaryje. Kadangi Luka mėgsta visokias baisybes, o ir pabėgimo kambarys padiktavo savo tematiką, nusprendėme įrengti „pašėlusio mokslininko laboratoriją“. Vietos pabėgimo kambaryje buvo labai nedaug, todėl turėjome maksimaliai paskirstyti erdves. Taip pat neturėjome ir daug laiko šventės paruošimui, todėl sugalvojome mažą gudrybę. Patalpą padalinome į dvi dalis ir praėjimą uždengėme juodu audiniu. Atėję į gimtadienį vaikai pateko į nedidelę erdvę, kur juos vaišinome užkandžiais, o profesionali grimuotoja jiems sukurė teminius įvaizdžius. Tuo tarpu pagrindinė šventės kulminacija – teminis saldus stalas laukė už juodos paslapties širmos. Tuo metu, kai svečiai užkandžiavo, o vėliau ir mankštino savo protą pabėgimo žaidime, ten darbavomės mes. Įsivaizduokite kokia buvo vaikų nuostaba, kai jie sugrįžo įveikę visas užduotis.

Visas pagrindinis dekoras susikoncentravo būtent ant saldaus stalo. Šį kartą buvo apstu visokiausių teminių detalių. Atrodo, galima buvo valandą viską apžiūrinėti, ir vistiek visų nepastebėtum. Pagrindiniai teminiai elementai, kuriuos pasirinkome – tai kraujas, kūno dalys ir kaukuolės. Labai svarbu išsirinkti kelis pagrindinius dekoro elementus ir nesimėtyti. Būtent tai garantuoja skoningą temos išpildymą. Tas pats galioja ir spalvoms. Atrodo, nelabai mergaitiška istorija, bet jau nuo pat pirmo mūsų susitikimo žinau, kad Lukai patinka visokie siaubiakai. Mūsų pažintis kaip tik ir prasidėjo nuo monstriško vakarėlio prieš 4 metus. Labai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais ir vėl susitinkame.

Mums labai patiko dryžuota siena, kurią mes aptikome kambaryje, ji davė gerą nenuobodų foną saldžiam stalui, prie jos priderinome ir savo pakylas. Saldus stalas virto tikra pašėlusio mokslininko laboratorija su „kraujo“ pripildytais indais, konservuotais organais, kaukolėmis, įvairiomis talpomis ir jų laikikliais iš tikros laboratorijos. Dar daugiau paslapties suteikė elektrinės žvakės, specialiai parinkome, kad jos šviestų skirtingomis spalvomis, tai įnešė įdomumo ir netikėtumo į kompoziciją. Kurdami dekorą, mes labai daug dėmesio skiriame detalėms, kad viskas idealiai susiderintų ir turėtų prasmę. Mūsų dekoras – tai tarsi knyga, kurią galima skaityti. Viskas sudėliota ir parinkta taip, kad neiškrįstų iš bendro konteksto, nenukryptų nuo pagrindinės minties. Vaikai susidomėję apžiūrinėja kiekvieną smulkmeną, stebisi, aptarinėja, galvoja, kaip taip padaryta, taip lavindami savo mąstymą ir kūrybiškumą, taigi emocija, kurią jie išsineša iš šventės, patrigubėja.

Visi saldumynai, kaip ir įprasta mūsų šventėse, buvo teminiai. Būtent todėl mes labai glaudžiai bendradarbiaujame su įvairiausiais kepėjais, kad galėtume tiksliai perduoti kuo mums reikia ir kokią nuotaiką mes kuriame. Šį kartą visi kepėjai tiesiog tobulai susitvarkė su užduotimi. Saldumynų arsenalą taip pat papildė kraujo raudonumo spragėsiai, šokoladinės akys ir įvairiausi guminukai – kaukolės, smegenys, pirštai ir dantys. Visa laime, kad gimtadienis vyksta prieš halloween’ą, tad viso šito specifinio gėrio buvo sočiai parduotuvėse.

Kiekvienai šventei mes ieškome originalių sprendimų. Šį kartą tai buvo stikliniai burbulai su įvairiais bauginančiais vaizdais. Paveiksliukas buvo atspausdintas ant skaidrės ir patalpintas į burbuliuko vidų. Tiesa, burbuliukas dar prieš tai buvo padegintas, kad būtų tarsi apdūmęs, ir vualia, mes turime puikų teminį akcentą su wow efektu. Kiekviena tokia neeilinė detalė tikrai yra verta vaikų dėmesio.

Tortą Luka rinkosi iš trijų variantų. Tiesą sakant, aš pradžioje net suabejojau, ar pasirinktą variantą iš viso siūlyti. Bet kadangi jau visas dekoras krypo į tokią šlykštesnę pusę, tai kodėl gi ne, pagalvojau. Ir visiškai pataikiau. Tortas tobulai įsipaišė į bendrą koncepciją. Meistriškai padarytas, jis atrodė tikrai labai tikroviškai, bet kartu ir be galo smagiai, ypač tos mielos akytės šalia.

Tiesa sakant, aš pati nemėgstu siaubo filmų, nors reikia pripažinti, kad paauglystėje žiūrėdavau, palindusi po kaldrą :) Esu net kelis kartus kinoteatre žiūrėjusi, o dabar manęs nepriversite. Matyt, tiesiog nenoriu savęs apkrauti neigiamomis emocijomis, o ir adrenalino jau žinau iš kur kitur pasisemti. Tačiau kurti šitą šventę buvo labai įdomu, ypač, kai žinai, kad darai tai vaikams, taigi turi išlaikyti aiškų balansą tarp šlykštumo ir smagumo :)

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Pabėgimo kambarys Rūsys
Fotografė: Nude Mood
Spaudos dizainas: Artišokas

Svajonių gimtadienis

Parašykite komentarą

Ar kas nors moka svajoti stipriau ir nuoširdžiau nei vaikai?! Manau, kad ne. Dažnas suaugęs iš viso nebeturi svajonių, mes tai išdidžiai vadiname tikslais, siekiais, savirealizacija. Visada skatinu savo vaikus svajoti. Gyvenimo taisyklės labai paprastos – jeigu nesvajoji ir nieko nenori, reiškia, nieko ir negausi. Kartais to mokau ir savo vyrą, nes pati esu didelė svajotoja ir „norėtoja“, man nuolat kažko trūksta, o ir norai kiekvieną kartą vis labiau globalizuojasi. Tačiau būtent norai, ypač tie didžiausi, skatina mane judėti į priekį ir suteikia prasmę gyventi.

Pastaruoju metu vis dažniau susiduriame su frazėmis „Svajonės pildosi“, „Nenustok svajoti“ ir panašia motyvuojančia beletristika. Iš vienos pusės atrodo, kiek daug pozityvo ir motyvacijos šituose žodžiuose, o kita vertus – kokia nesąmonė. Nesupraskite manęs klaidingai – jos iš tiesų pildosi, bet tai tikrai neįvyksta savaime. Štai, pavyzdžiui, įsivaizduokite, guliu aš ant sofos ir galvoju, kad mano didžiausia svajonė dabar yra aplankyti Australiją. Ir staiga į duris man paskambina geroji tetulė ir auksiniame vokelyje įteikia išsvajotąjį kelialapį. Panašu į reklamos siužetą, kai kūrėjui pritrūko fantazijos. Deja, realiame gyvenime taip nebūna. Pirmiausiai aš turiu gerokai padirbėti, kad išsvajota kelionė apskritai taptų man prieinama. Toliau aš turiu pradėti domėtis šia šalimi, skrydžiais, apgyvendinimu, susiplanuoti maršrutus ir viską pasverti, optimizuoti, supakuoti lagaminą, pasirūpinti skiepais, draudimais ir dar kokia nors velniava. Žodžiu, užsikuria visas svajonės įgyvendinimo mechanizmas. Vien tik tikėjimo tikrai neužtenka. Aš turiu matyti savo konkrečią svajonę kaip galutinį tikslą ir link jo judėti kartais mažesniais, o kartais didesniais žingsniais, bet būtinai reikiama linkme, nenukrypstant nuo kelio. Bet kurios svajonės įgyvendinimas – tai mūsų sistemingo darbo rezultatas. Štai taip, jokios romantikos ir tuo labiau magijos.

Vaikystėje turėjau šuniuką. Tai liūdna istorija. Tikriausiai nėra aiškesnio vaikystės prisiminimo nei ta diena, kai mažą ryšulėlį kartu su močiute vežėme pas veterinarijos gydytoją, o iš ten mus nusiuntė į kitą šiurpoką vietą. Moteris paėmė mažą pūkuotą kamuoliuką ir vangiai pasakė: „Palikite jį mums“. „Jūs jį gydysite?“- paklausiau aš sunkiai išspausdama žodžius per didžiulį gumulą, dusinusį mane viduje. „Taip, taip“, – tarė moteris, nepalikdama man jokios vilties. Supratau, tai pabaiga. Girdėjau jo paskutinį cyptelėjimą, šito garso nepamiršiu visą gyvenimą. Prisiminimas iki šiol toks stiprus, kad kai dukra užsiminė, kad nori šuniuko, buvau kategoriškai prieš. Ir štai čia grįžtame prie svajonių įgyvendinimo tematikos. Atrodo, ką tokio gali vaikas padaryti, kad jo svajonė išsipildytų, juk jis dar tik vaikas, net pinigų negali užsidirbti. Žinote, ką darė mano dukra? Ji kantriai zyzė. Tris metus! Ištisus tris metus aš kiekvieną dieną be išimties girdėdavau, kaip ji nori šuniuko. Skirtinguose pokalbiuose, skirtingame kontekste, bet ji taip buvo įsikibusi į šitą svajonę, kad jos nepaleisdavo nei vienai minutei. Ji net knygas skaitydavo vien apie šuniukus. Po trijų metų sistemingo mano dukros darbo, aš pradėjau pasiduoti. Tuo metu aš jau buvo tinkamai paruošta, pavyzdžiui, supažindinta su visomis šunų veislėmis, nors pati šunimis niekada nesidomėjau. Dukra pasiekė to, kad aš jau ir pati pradėjau galvoti, kad gal ir visai nebloga mintis turėti pūkuotą draugą namuose. Tuomet pasakiau dukrai, OK, tu gali turėti šuniuką, jeigu pati jam sutaupysi pinigėlius. Sąlyga buvo tokia, kad šuniuko iš prieglaudos mes tikrai neimsime, o ta veislė, kurią abi įsimylėjome, kainavo arti 1000 Eur. Štai taip, galvojau, dar pavilkinsiu laiką, tačiau toliau įvykiai vystėsi gan greitai.

Būtent iš didžiulės meilės šuniukams gimė idėja švęsti gimtadienį su haskiais. Reikia pasakyti, kad pasirinkome gana rizikinga gimtadienio variantą, kadangi dukros gimtadienis lapkričio viduryje ir oras tokiu metu dažniausiai nelepina. Tačiau, kaip sakoma, nėra blogo oro, kaip ir nėra nei vienos svarios priežasties atsisakyti savo svajonės. Gimtadienis praėjo puikiai, net saulė buvo pasirodžiusi. Vaikai turėjo galimybė artimai susipažinti su haskių veislės ypatumais, pasivažinėti kinkiniu, žaidė judrius žaidimus gryname ore. Tėvai, jaukiai įsitaisę prie laužo, džiaugėsi puikia vėlyvo rudens diena.

Lauke kepėme dešreles ir patys konstravome dešrainius (hot DOG) iš mėgstamiausių ingridientų. Trobelėje sukūrėme jaukų saldų kampelį su mano gamintais saldumynais. Net pačiai sunku patikėti, kad šventei sugebėjau prikepti pyragų, eklerų ir net mažų spurgyčių. Kambarys kvepėjo kakava. Vaikai patys galėjo ją pasigaminti iš tikro samavaro ir pagardinti įvairiausiais priedais. Kiekvienam svečiui taip pat paruošėme saldžią dovanėlę – kauliukų formos sausainius.

O kaip gi baigėsi istorija su šuniuku… Gimtadienio kvietime nurodėme, kad Ievutė labai svajoja turėti šuniuką, todėl prašome prisidėti prie jos svajonės išsipildymo. Tai buvo puikus startas ir gera motyvacija vaikui nepasiduoti. Ji metus laiko sąžiningai taupė visus pinigėlius, kuriuos gaudavo, ir, artėjant sekančiam gimtadieniui, buvo jau sutaupiusi daugiau negu pusę reikiamos sumos. Tuomet aš pasiūliau, kad trūkstamus pinigus jai pridėsime, bet mainais už tai atsisakysime jos gimtadienio šventės. Kas buvo toliau, papasakosiu kitoje istorijoje. Laukite tęsinio :)

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Vieta: Nuotykių akademija
Fotografė: Renata Riškutė
Tortas: Vitlija Sweet Room

Prancūziškas 30 jubiliejus

Parašykite komentarą

Vis pagalvoju, kodėl kiekvienais metais be išimties, o dažniausai net kelis kartus per metus, pas mus ateina klientai, kurie dievina Provanso stilių ir nori jį integruoti į savo šventę. Kartais pagalvoju, kad pasąmonės lygyje net mūsų pavadinimas galėtų asocijuotis su Provansu ir Prancūzija. Tačiau pagrindinė priežastis tikriausiai yra ta, kad aš pati esu įsimylėjusi šitą šalį. Panašu, kad savo meilę, kaip kokią draugišką bacilą, išleidžiu į pasaulį ir skleidžiu ypatingus fluidus, kurie pritraukia bendraminčius.

Mėgstu keliauti ir nuolat renkuosi naujas kryptis, tik Prancūzija traukia mane lyg magnetas ir aš grįžtu… vėl ir vėl. Tikriausiai ten galėčiau ir gyventi. Susukčiau savo kokį jaukų romantišką lizdelį ir tyliai mėgaučiausi kiekviena akimirka – gardžiais kvapais iš kepyklėlės už kampo, ilgėsingais akordeono garsais ir siauromis gatvelėmis. Prancūzija žavi savo elegancija, gundo savo rafinuota prabanga ir gurmaniškais skoniais. Ji tarsi idealus meilužis, kurio neįmanoma pamiršti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Spalvinis polėkštės ir lėkštės su ornamentu derinys
Startinis užkandis kaip dekoro elementas
Mėlynas baroko stiliaus ornamentas, atsikartojantis visoje dekoro linijoje
Žalvarinių žvakidžių ir žvakių ansamblis, suteikiantis šventei ypatingo jaukumo
Žavus minimalistinio dizaino tortas

Ar yra idealių vyrų? Manau, kad ne. Ar yra gerų vyrų? Be jokios abejonės! Kad ir kaip šiuolaikinėje visuomenėje būtų propaguojamas feminizmas, mes, moterys, turime nepalenkiamą natūralų poreikį, kad mumis rūpintųsi. Nepaisant savo stiprybės, užsispyrimo ir ryžto kasdienėje veikloje, net ir pati kiečiausia moteris trokšta pasijusti silpna stipriame patikimo žmogaus glėbyje. Moteriškumas neturi būti yda ar trūkumas, nes būtent jis kuria dailiosios lyties unikalumą. Kartais atrodo, kad pačios sau paspendėme feminizmo spąstus, norėdamos atrodyti kietos ir nepriklausomos, nes staiga vyrai aptingo ir pamiršo, kad reikia dėl mūsų stengtis. Atrodo, kad vyrai dovanojantys gėles be progos, atidarantys duris ir žinantys atsakymą į bet kurį klausimą, tuoj išmirs kaip mamutai. Ar mes, moterys, galime bet kokią problemą išspręsti pačios? Net nekyla abejonių! Ir, žinoma, nuo to mes tampame tik dar stipresnės ir įgijame neįkainojamą patirtį. Bet tuo pačiu metu mes prarandame savo moteriškumą ir tą įgimtą žavų silnumo jausmą. Aš ir pati nesu išimtis. Kartais pagaunu, kad didžiuojuosi savimi, kaip pati savo tvirtu žingsniu įveikiau visas kliūtis ir pasiekiau tikslą. Nesvarbu, kas tai bebūtų, karjeros pasiekimai, ar sulūžusi skalbimo mašina. Bet dar dažniau aš pagalvoju, kad nenoriu spręsti vyriškų problemų, todėl net jeigu vyro nėra namie, aš mieliau paprašysiu kaimyno pagalbos, jeigu mano mašinoje baigėsi tepalas. Žinoma, aš galėčiau pati atidaryti kapotą ir didVYRIŠKAI viską sutvarkyti, bet kam aš bandysiu kažką įrodyti? Kiekvieną kartą, atlikusi dar vieną vyrišką darbą, aš negrįžtamai papildau savo „įveikiamų darbų“ sąrašą, kol galiausiai nebebus ką pildyti. Vyrai turi padėti, palaikyti, jie turi stebinti mus ir mumis gėrėtis. Jie turi didžiuotis mūsų pasiekimais, bet tuo pačiu metu nepamiršti švelniai apkabinti ir padrąsinti. Santykiai – tai nėra varžytuvės, kas geresnis ar pranašesnis. Tai atsidavimas ir aiškus suvokimas, kokiu keliu mes einame. Svarbiausia, kad tas kelias vestų ta pačia kryptimi.

Ar moters gimtadienis turi šansų nebūti ypatingas, jeigu ji organizuoja jos mylimasis?! Tikiu, kad tai kiekvienos moters svajonė. Patyliukais ir aš apie tai pasvajoju, tačiau mano vyras nėra romantikas, tad sunku būtų sulaukti iš jo tokio netikėtumo. Būtent todėl ypač džiaugiuosi, kai tokie vyrai pasitaiko mano kelyje. Eglei iš tiesų labai pasisekė, kad jos mylimasis taip kruopščiai ir rūpestingai priėjo prie šito klausimo. Su Raimundu matėmės ne pirmą kartą. Praeitais metais organizavome jų mažylio krikštynas. Matyt todėl bendravime iš karto jautėsi ramybė ir pasitikėjimas. Raimundas solidus ir konkretus vyras, todėl derinimo procesas nebuvo sudėtingas. Jau per pirmą susitikimą išryškėjo šventės koncepcija ir mes puolėme į prancūziško vakarėlio organizavimo darbus.

Šventės vietą išsirinkome gan greitai. Ja tapo itin prancūziška dvasia alsuojantis restoranas Le BonJour. Antrame aukšte jie turi gan privačią labai jaukią salę, kurioje mes ir paruošėme šventinę vakarienę iš kelių patiekalų. Jokio maisto ant stalų. Tik kokybiškas aptarnavimas, skonių deriniai ir malonus bendravimas žvakių šviesoje. Šį kartą maistas buvo netik palaima skrandžiui, bet ir dekoro elementas.

Restorano erdvės stilistika ir spalvinė gama padiktavo dekoro pasirinkimą. Nusprendėme naudoti sodresnias spalvas ir dekorą pririšti prie melsvų baroko stiliaus raštų ant restorano užuolaidų ir šviestuvų. Taip dekore atsirado lėkštės su mėlynais ornamentais, o saldaus stalo kompoziciją papuošė raštuotos staltiesės. Meniu ir vardo kortelių dizainas atkartojo kvietimo sumanymą. Stalą nuklojome gėlėmis ir žvakėmis, tai suteikė šventei ypatingo jaukumo ir šilumos. Saldžiam stalui rinkomės išskirtinai tik prancūziškos kilmės desertus nuo tradicinių macarons iki ypatingo skonio šokoladinių pūtėsių, kuriuos paruošė Le BonJour virtuvės šefai.

Niekas taip neglosto širdį, kaip po šventės gautas nuoširdus mūsų darbo įvertinimas, kad buvo net geriau negu tikėtasi.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Restoranas Le BonJour
Fotografė: Nude Mood
Tortas: Tie kepėjai
Grafinis dizainas: Artišokas

Gimtadienis kosmose

Parašykite komentarą

Esu dėkinga savo klientams už tai, kad jie leidžia man gyventi tokį gyvenimą, kokio aš noriu. Dėkoju ne likimui, ne savo pašaukimui, o būtent konkretiems realiems žmonėms, kurie tiki manimi, mano atsidavimu kiekvienam užsakymui ir žino, kad vertė, kurią mes sukuriame, mūsų filosofija yra jiems artima ir verta atlygio. Dabar madinga sakyti, kad dirbame iš pašaukimo, kad kvėpuojame savo kūryba, savirealizacija. Bet tiesa yra ta, kad būtent mūsų uždarbis yra adekvatus ekvivalentas už mūsų darbą ir įdėtas pastangas. Tai, kad darbas yra mylimas ir įkvėpiantis yra tik malonus priedas prie mūsų finansinio tikslo. Ar įmanoma savirealizacija, jeigu mes dirbame, bet vistiek negalime sau nieko leisti? Kažkas dabar pagalvojo – materialistė. Galbūt, bet aš niekada nesuprasiu žmonių, kuriems nieko nereikia. Mes visi trokštame komforto ir patogaus gyvenimo, visi turime svajonių ir didelių tikslų. Kai žmogui nieko nereikia, jis nebeturi motyvacijos ir nustoja tobulėti. Reikia džiaugtis tuo ką turi – nuolat kala mums į galvą. Nė velnio! Reikia nenustoti norėti, nes tik mūsų neišsipildžiusios svajonės veda mus į priekį. Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori – sakoma su lengva pašaipėle, o aš manau, kad būtent tai ir skatina augimą. Jeigu nieko nenori, tai kam tada stengtis, kam lavinti save ir savo produktą, kam siekti geresnės kokybės ir rezultatų. Ne pinigai yra svarbiausia, o tai, ką mes už juos gausime, į ką jie materializuosis. Pinigai patys savaime yra beverčiai. Ar būsite laimingi, jeigu sėdėsite ant maišo pinigų ir nieko sau neleisite. Gyvenimas praskris pro šalį.

Priimta manyti, nes vaikai bus išlepinti, jeigu pildysime jų norus, o aš noriu įskiepyti savo vaikams, kad viskas yra įmanoma. Norai skatina veiksmus ir tuomet svajonės neturi šansų neišsipildyti. Aš noriu, kad mano vaikai žinotų, kas yra kokybė, geras skonis, ir kad jie nuo pat mažų dienų kitaip gyventi nebenorėtų, nes būtent tai juos skatins išsikelti didelius tikslus ir jų siekti. Pildyti kiekvieną vaiko kaprizą čia ir dabar – tai ne mano istorija. Mes beveik niekada nieko neperkam be progos. Bet užtat mes turime gilias gražias tradicijas, kurios leidžia ankščiau ar vėliau, sunkiau ar lengviau, tačiau visoms svajonėms išsipildyti. Neseniai su vyru turėjome diskusiją apie vaiko sutaupytus pinigus. Mano giliu įsitikinimu, jeigu vaikas sugebėjo sutaupyti didesnę pinigų sumą, jis ją gali išleisti kaip panorėjęs ir mes neturime to kontroliuoti. Vyrui atrodė, kad pirkinys yra beprasmiškas. Bet juk nevisada mūsų svajonės yra racionalios. Ir kuo mažiau jos yra racionalios, tuo didesnį pasitenkinimą suteikia mums jų įgyvendinimas. Todėl nemanau, kad turime tai slopinti ir drausti.

Per savo praktiką turėjome ne vieną „kosmosinį“ gimtadienį, bet šitas buvo „completely out of space“.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Kosmoso vaizdai languose
Šokėjai – ufonautai, kaip dekoro elementas
Įspūdingas teminis tortas
Didžiulės planetos fotosesijai
Planetos su saldainiais viduje
Ledinukai – mėnuliai
Žvaigždėti saldumynai
Sidabrinės spurgos
Raketos – lentynos užkandžiams
Gėrimų buteliukai su sidabriniu raketų dekoru

Šį kartą turėjome rimtą iššūkį transformuoti erdvę. Skambučio sulaukėme likus tik porai savaičių iki gimtadienio. Šventė turėjo vykti Lazer Tag žaidimų arenoje, todėl tematikos ieškojome kažkur tarp žvaigždžių karų ir kosmoso platybių. Nuvykusi į vietą, lengvai įsižiojau. Patalpa pilna spalvotų žaidimo aparatų, sienos oranžinės, didžiuliai langai su žaliuzėmis, o ant lubų metaliniai ofisiniai šviestuvai. Subtilumas ir stilius čia net nebuvo nosies įkišęs. Išvažiavau lengvam šoke ir giliam apmąstyme, kaip sukurti kosmosą tokioje nedėkingoje patalpoje. Porą dienų laužiau galvą, kol pagaliau visiškai netikėtai atėjo geniali mintis – uždengti visus langus plakatais su kosmoso vaizdais. Kadangi gimtadienis vyko dienos metu, plakatai specialiai buvo gaminami iš medžiagos, kuri nepraleidžia šviesos. Auksinė taisyklė – kai nepatinka vaizdas, tiesiog užtamsink jį ir lipdyk iš naujo. Reikėjo tik sužaisti su apšvietimo sprendimais ir patalpa pasikeitė neatpažįstamai.

Kadangi jokie baldų stumdymai nebuvo įmanomi, teko sugalvoti, kaip išradingai panaudoti nelabai patogų išplanavimą. Salėje stovėjo du didžiuliai stalai, tai nusprendėme juos paversti planetomis. Saldusis stalas pavirto į mėnulį, o užkandžių stalas tapo marsu. Metalizuotas mėnulio paviršius buvo nusietas įvairiausiais saldumynais: ledinukai mėnuliukai, žvaigždučių formos sausainiai, spalvotas popcorn, žvaigždėti cake popsai, kosminės spurgos, planetos su saldainių assorti ir t.t. Ant užkandžių stalo nutūpė dvi raketos. Norėdami pabrėžti oranžinį marso atspalvį, ant stalo sudėliojome šiltų lempučių spėčius po gaubtais. Gėrimų stalą papuošėme buteliukais su sidabrinėmis raketomis ir planetų miniatiūromis.

Man labai patinka, kai mūsų dekoracijos „atgyja“, tai suteikia dinamikos ir gyvybės į bendrą koncepciją. Ypatingo cinkelio gimtadienio programai atnešė du šokėjai – „ufonautai“, kurių funkcija buvo įsimaišyti tarp vaikų ir kartu su jais dalyvauti veiksme. „Gyvos dekoracijos“ visada pasiteisina. Dar viena programos dalis buvo iliuzionisto pasirodymas. Vaikai akylai stebėjo kaip mikliai magas atlieka savo triukus ir smalsiai klausinėjo magijos subtilybių.

Gimtadienis buvo kontrastingas ir įtraukiantis – aktyvias pramogas keitė pasyvesnės, vaikai turėjo galimybę netik sočiai išsidūkti, bet ir pajusti malonumą tyrinėdami ir atrasdami naujus pojūčius. Pasirodo netaip jau ir sudėtinga nukeliauti į kosmosą, reikia tik fantazijos, kūrybinio polėkio ir geros komandos, o visą šitą mes turime.

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Fotografė: Nude Mood
Gimtadienio vieta: Lazer Tag arena
Iliuzionistas: Modestas Petrikas
Aktoriai – šokėjai: Mažasis Genijus

Arijaus gimtadienis – Šunyčiai patruliai

Parašykite komentarą

Savaitgalį iš naujo atradau seną gerą būdą, kaip būti gerais tėvais. Susikrauti lagaminą ir, atidavus vaikus į patikimas rankas, kartu su vyru leistis į romantišką nuotykį. Kartais kasdienybė ir rutina taip mus įtraukia, kad net nepajaučiame, kaip pradedame skęsti. Nuolat girdime, kad reikia kuo daugiau laiko pralesiti su vaikais ir kiekvieną kartą, išnėrę iš savo nuolatinių darbų ir buities rūpesčių, stengiamės tą nedidelį laiko likutį skirti savo atžaloms. Tik tuomet dažnai pritrūksta laiko sau, gyvenimo partneriui ir apskitai pamirštama, koks yra pagrindinis šeimos pamatas ir tikslas – dovanoti meilę vieni kitiems ir būti laimingiems. Daug dirbdama dažnai jaučiu kaltės jausmą, kad vaikai nevisada gauna pakankamai dėmesio, todėl visą laisvalaikį planuojame kartu. Negalėjau net įsivaizduoti, kad būtent trumpas poilsis nuo vaikų atneš žymiai geresnius rezultatus, negu nuolatinis buvimas su jais. Praleidę savaitgalį dviese su vyru, pasijutome tokie pailsėję ir suminkštėję, kad grįžę tiesiog spinduliavome meile vaikams ir visam pasauliui. Stebuklui įvykti nereikia nei Maldyvų, nei mėnesio reabilitacijos, užteko vos dviejų dienų vietiniame kurorte, atsijungus nuo buities ir darbų, ir tu vėl pasijunti žmogumi. Laimingi tėvai – laimingi vaikai.

Šiemet šventėme mūsų mažylio 4 gimtadienį. Kažkada svajojau, kad bent vieno mūsų šeimos nario gimtadienis būtų vasarą. Todėl antras vaikas net buvo specialiai suplanuotas gimti šiltuoju metų laiku. O dabar jo gimtadienis išpuola per patį sezono įkarštį. Ką gi, gal ir nepavyksta idealiai įgyvendinti visų sumanymų, gal ir patys vėluojame į savo šventę (nes ryte dar rinkome dekorą po vestuvių), gal ir pamirštame namuose pusę dekoracijų ir netgi saldumynų, bet nuotaika vistiek puiki, nes oras nuostabus, nes taip retai pavyksta vasarą susitikti su draugais, nes pagaliau leidi sau atsipalaiduoti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Didžiulis šunyčių patrulių batutas
Pliušinis Chase personažas
Dangaus žydrumo spalva ir švelnus debesėlių motyvas
Šviečiantis debesėlis
Teminiai gėrimų buteliukai
Žydra bačka vietoj stalo saldumynams
Originalios teminės maikutės visai šeimai

Mano vaikas jau kurį laiką apsėstas šunyčių patrulių tematika – filmukai, žaidimai, drabužiai ir t.t. Mamytės mane supras. Todėl ilgai nereikėjo galvoti, kokia bus gimtadienio tema. Tiesą sakant, galvoti iš viso nereikėjo. Vaikas laukė šito gimtadienio gerą pusmetį. Pažadėjome, kad padovanosime jam šunyčių patrulių bokštą, tai laimė ir laukimas išaugo penkiagubai.

Turiu pripažinti, kad visus organizacinius gimtadienio darbus buvau sutvarkiusi gerokai iš anksto, todėl bent jau buvau rami, kad gimtadienis tikrai įvyks. Programa buvo padalinta į dvi dalis – edukacinę ir pramoginę. Kadangi šunyčiai patruliai gelbėja tuos, kurie pakliūna į nelaimę, ir tarp jų yra įvairių rūšių pareigūnų, susitariau su gaisrininkais, kad jie pravestų ekskursiją ir papasakotų vaikams apie savo darbo ypatumus ir svarbą. Susitikimas buvo labai naudingas. Iš pradžių atrodė, kad tėvams buvo įdomiau, negu vaikučiams, bet, kai prasidėjo įvairios įrangos demonstravimas, vaikai kaipmat atsigavo. Buvo ir šokiai „lietuje“, ir kaukių, kostiumų primatavimai. Šauniausia, kad, nors ir atrodė, kad vaiko dėmesys buvo mažai sukoncentruotas, nuo šiol, kai Arijus pamato gaisrinę, prisimena savo gimtadienį ir pasakoja man, ką reikia daryti gaisro atveju!

Po apsilankymo pas gaisrininkus visi susirinkome sodyboje pas draugus, o ten jau laukė tikros linksmybės – didžiulis 6 metrų šunyčių patrulių batutas ir į svečius užsukę Sky ir Maršalas.

Kadangi tą pačią savaitę prieš Arijaus gimtadienį buvo trys vestuvės, o dar prieš tai 8 šventės per vieną savaitgalį, gimtadienio dekoru nebuvo laiko pasirūpinti, todėl viskas gavosi ekspromtu. Smagiausia istorija buvo su teminėmis maikutėmis visai šeimai. Dar ankščiau buvau jas sumąsčiusi, todėl buvo labai gaila, kai iškilo grėsmė šio sumanymo neįgyvendinti. Maikutes lyg ir pavyko kažkaip nusipirkti tarp visų vestuvinių rūpesčių, bet dar reikėjo padaryti aplikaciją. Taigi, penktadienis. Iki spaustuvės darbo laiko pabaigos liko vos porą valandų. Susitariau, kad galės atspausdinti, bet visiškai nėra kam tų maikučių nuvežti. Aš vestuvėse prie Molėtų, vyras pjausto perspausdintus meniu, nes paskutinę dieną atsirado pakeitimų, ir dar turi spėti atvežti man tortą. Ir tuomet man kyla geniali mintis – taksi! Dar ilgai kvatojau prisiminusi dispečerės nuostabą: „Tai Jūs nevažiuosite, važiuos tik maišelis?!“ Visada sakau, nėra padėties be išeities, reikia tik šiek tiek kūrybiškumo ir fantazijos.

Atskiras dekoro detales susirinkau net iš skirtingų šalių – šaunius teminius buteliukus ir apyrankes parvežė Arijaus krikšto tėtis iš Amerikos, pliušinis Chase atkeliavo iš Anglijos. Gaila tik pritrūko laiko sudėlioti iš šitų detalių darnų paveiksliuką. Ką gi, batsiuvys be batų, nieko naujo. Nepaisant visų šitų nesklandumų, gimtadienis paliko pačius geriausius prisiminimus. Net ir dabar, kai peržiūrime nuotraukas, Arijaus akys tiesiog sublizga: „Tai buvo liuksiškas gimtadienis!“

Laiminga mama Elena

Nuotraukos: Nude Mood

Balerinų gimtadienis

Parašykite komentarą

Praėjusiais metais dukra labai užsimanė lankyti baletą. Tačiau aš kaip „racionalus suaugęs žmogus“ greitai sumečiau, kad ji jau tam PER SENA! 9 metų pradėti lankyti baletą – kokia nesąmonė! Mano kvailas, niekuo nepagrįstas stereotipas nugalėjo prieš vaiko svajonę ir ryžtą. Galiausiai įrašiau ją į šiuolaikinio baleto studiją. Man atrodė, kad tai „protingas“ tarpinis variantas, kurį ji tikrai patemps, nes prieš tai porą metų lankė gimnastiką. Dukrai visai patiko, tačiau tai nebuvo baletas, toli gražu. Tuo tarpu man atrodė, kad pasielgiau teisingai. Sunku įsivaizduoti mano nuostabą, kai vieną dieną grįžusi iš mokyklos dukra informavo, kad pati susitarė nueiti į baleto mokyklos peržiūrą. Mokslo metų vidury. Baletą jau senokai lankė viena iš jos klasiokių ir dukra nusprendė pabandyti savo jėgas pas jos šokių vadovę. Negaliu net nupasakoti, kokio dydžio buvo mano džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai ją priėmė į tą pačią grupę su senbūvėmis.

Kartais mes „protingi suaugusieji“ pakliūname į savo pačių stereotipų pinkles, kad ir kokie lankstūs ir šiuolaikiški mes manome esą. Vaikai yra drąsūs ir spontaniški, jie nedėlioja priežaščių ir pasekmių grandinių, jie tiesiog svajoja ir siekia savo tikslų. Jie tiesiog nori išbandyti save įvairiausiose srityse, o jeigu nepavyksta, juda toliau. Mums reikėtų to pasimokyti iš mūsų vaikų.

Kaip tik įsirutuliuojus mūsų baleto reikalams, susitikome su Deimante, mano mylima kliente. Artėjo Evutės 2 gimtadienis ir mes svarstėme, koks jis turėtų būti. Norėjosi kažko labai mergaitiško, švelnaus, ir šiek tiek romantiško. Deimantė papasakojo, kaip Evutei patinka šokti ir dėvėti pūstus sijonėlius, taigi man viskas labai puikiai susidėliojo. Mažųjų balerinų tematika pasirodė idealiausias sprendimas ir Deimantei ši mintis irgi labai patiko.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Deimantinio dygsniavimo sienelės kaip saldaus stalo fonas
Miniatiūriniai „puantai“ gėlių vainikėlyje
Teminiai sausainiai
Cake pops su puantų papuošimais
Veidrodiniai balerinų siluetai floristinėse kompozicijose ir desertuose
Mediniai stalo įrankiai su batuku imitacija
Dideli balerinų siluetai su pūstais sijonukais
Dailios vaikiškos bambukinės kėdutės
Gėlių „pieva“ po saldžiuoju stalu
Rožiniai staliukai
Pūstų sijonukų kampelis
Juostelių „lietus“ fotosesijai

Prasidėjo svarbiausia pasiruošimo dalis – šventės vietos paieška. Norėjosi šviesios ir tvarkingos erdvės, primenančios baleto studiją. Išsirinkome jogos studiją SHANTI. Įsikurusi paskutiniame daugiabučio aukšte, erdvi, šviesi, apsupta panoraminiais langais – atrodė, kad radome idealią vietą. Vaizduotėje jau susikūrė nuostabus būsimos šventės paveikslas. Pradėjome ruošti dekorą, kol vieną dieną sulaukiau studijos vadovo skambučio, kad studija laikinai uždaroma, kol susiras naujas patalpas. Iš pradžių pagalvojau, kad jis juokauja, paskui, kad persigalvojo dėl nuomos, nes nebuvo lengva su juo dėl to susitarti. Galiausiai, patikrinusi visus socialinius tinklus, supratau, kad tai tiesa. Likome be išsvajotos šventės vietos likus vos porai savaičių iki šventės. Ir viskas prasidėjo iš naujo. Apvažiavusi masę baleto, šokių, jogos ir foto studijų, supratau, kad padėtis graudoka. Praradus idealią vietą sunku buvo susitaikyti su prastesniu variantu. Vienintelė vieta, kuri paliko gerą įspūdį, buvo naujausia dar dažais kvepianti Neli Beliakaitės baleto akademija. Vos įėjus į studiją, mus įsupo baleto dvasia, todėl neliko jokių abejonių.

Evutės gimtadienio dekoras buvo švelnus ir subtilus. Gausios floristinės kompozicijos, grakščios balerinos, puantai. Labai gražiu dekoro akcentu ir saldaus stalo fonu tapo deimantinio dygsniavimo sienelės. Jos suteikė dekorui rafinuotumo ir elegancijos. Lengvai krentančios atlasinės juostelės suformavo vietą svajingai fotosesijai. Atrodo tiek nedaug reikia, kad gautųsi tobulos teminės nuotraukos. Mažylėms suruošėme balerinų garderobą. Pūsti sijonukai dailiai išsirikiavo ant specialiai pagamintos kabyklos.

Gimtadienis prasidėjo trumpu balerinos pasirodymu. Netrukus jai į pagalbą atėjo aktorė „netikra balerina“ ir prasidėjo linksmybės. Kadangi vaikučių nebuvo daug, į smagią veiklą įsitraukė ir tėveliai. Aktyvius žaidimus keitė ramesni. Mergaitėms įrengėme kūrybinį kampelį. Kiekviena gavo po drobę su balerinos siluetu. Užduotis papuošti baleriną puošniu sijonuku mergaitėms pasirodė itin smagi, jos entuziastingai įsitraukė į kūrybos procesą. Balerinos pasipuošė karoliukais ir blizgučiais, tiesą sakant, blizgučiais pasidabino ir pačios dailininkės, nuo to užsiėmimas tapo tik dar džiaugsmingesnis.

Šventės kulminacija tapo mažųjų balerinų pasirodymas, jas specialiai pakvietėme pašokti vieną šokį. Mergaitės labai jaudinosi, bet pasirodė puikiai. Tas subtilus vaikiškas drovumas ir didžiulės pastangos sužavėjo visus svečius. Kadangi gimtadienį šventė maža mergaitė, sąmoningai nekvietėme didelių profesionalių šokėjų. Norėjosi, kad šventės pabaiga būtų švelni ir jaudinanti.

Nors kiekvieną šventę organizuojame su didžiule meile ir atsidavimu, tai vienas mano mylimiausių projektų. Akimirkos, kuriomis negaliu pasisotinti, prie kurių norisi sugrįžti vėl, ir vėl, ir vėl.

Elena

Kūrybinė grupė:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Šventės vieta: Neli Beliakaitės baleto studija
Fotografė: Nude Mood
Gimtadienio programa: Mažasis genijus
Mažųjų balerinų pasirodymas: Baleto mokykla Polėkis

Gimtadienis su mylimiausiais personažais

Parašykite komentarą

Ar dažnai žiūrite filmukus su savo vaikais? Aš – visada, o dar paskaitau tas pačias knygas, kad vėliau su vaikais galėtume jas aptarti ir pasidalinti įspūdžiais. Juk yra tiek daug gražių pamokančių istorijų, formuojančių vaikų gerumo ir nuoširdumo branduolį. „Teisingi filmukai“ moko vaikus svajoti, įskiepyja suvokimą, kad viskas yra įmanoma, kad gėris nugali blogį ir tu pats susikuri tokį gyvenimą, kurio nori. Toks yra filmukas La Troškinys. Prisipažinsiu, mano žiūrimiausių filmukų reitinge jis užima vieną iš aukščiausių vietų. Kiekvieną kartą, kai bent akies krašteliu pagaunu jį ekrane, užsikabinu ir vėl peržiūriu iki galo. Kaip sako peliukas Remis: „Gaminti gali visi“, nėra neįmanomų svajonių, reikia tik veikti ir viskas pavyks.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Teminė iškaba Lukos kulinarinės improvizacijos
Šokoladiniai tipinio virėjo ūsai
Valgomos vardinės virėjo kepurės
Virtuvės įrankių puokštės
Prieskoninių žolelių kibiriukai kaip stalo papuošimas
Kabančios medinių įrankių dekoracijos
Saldieji picos gabaliukai ir jos ingridientai
Medžiaginės servetėlės su Remio iliustracijomis

Savaitgalį apsilankėme knygų mugėje. Kiekvienais metais kartu su dukra labai laukiame šito įvykio. Tai matyt charizmatiškiausia ir lankomiausia paroda visoje Lietuvoje. Negaliu nuslėpti savo džiaugsmo, kiek žmonių dar skaito būtent realias knygas. Kai kurios knygos man tokios mielos, kad jas nusipirkusi glostau. Man patinka jų kvapas, jų puslapių tylus šnabždesys, glotnumas. Atrodo, kad laikydamas rankose knygą, pajauti ryšį su ja. Ji tampa gyvenimo palydove, drauge, patarėja. Skaitydama po ranka dažniausiai turiu spalvotų lapelių rinkinį ir rašiklį, sužymiu labiausiai įstrigusias vietas, mintis, idėjas, kurios kyla skaitymo metu. Kiekviena knyga įgauna savo asmeninę prasmę skirtingų žmonių rankose. Ta pati knyga vienam gali būti atsakymas į senai kankinantį klausimą, kitam – ramstis, trečiam – motyvatorius. Svarbu nenustoti skaityti. Aš darau tai kasdien, kai tik randu laisvą minutėlę: kai kažkur laukiu savo eilės, kai sėdžiu grožio salone, kai laikau už rankos besimigdantį mažylį, kai mirkstu vonioje, kai nevairuoju kelionėje ir t.t. Aišku, mane gelbėja elektroninės knygos. Nereikia visur nešioti didelio sunkaus leidinio. Išsitrauki telefoną ir knyga jau tavo rankose.

Labai džiaugiuosi, kad šita meilė knygoms ir skaitymui pamažu užsimezga ir pas mano vaikus. Mums su dukra didelė pramoga nueiti į knygyną ir pasirausti tarp knygų lentynų, o knygų mugė – tai apskritai rojus. Dukra dar tik trečiokė, bet jau skaito, kaip aš vadinu, „rimtas knygas“, kur daug teksto ir beveik nėra paveiksliukų. Nemeluosiu, ją vis dar reikia paraginti skaityti, bet, kai jau pasiima knygą, ją aplanko skaitymo nuotaika, sunku besustabdyti.

Šaunu, kai vaikai turi savo herojus, susikuria savo pasaulius. Ir tai nebūtinai turi būti knyga. Tarkim, Lukos herojus – peliukas Remis, sužavėjęs ją nuo pat pirmos filmuko La Troškinys peržiūros. Ta draugystė tęsiasi jau net pakankamai senai ir iki šiol yra labai tvirta. Lukos gimtadienius organizuojame jau kelis metus ir, tiesą sakant, jau pačiais pirmais mūsų susipažinimo metais žinojau apie jos simpatiją šauniam peliukui kulinarui, bet taip jau gavosi, kad vis rinkdavomės kitas gimtadienio temas. Ir štai atėjo 10-toji jubiliejinė šventė ir pagaliau Remis tapo pagrindiniu jos veikėju.

Gimtadieniui pasirinkome stilingą Čiop čiop kulinarinę studiją. Erdvi, urbanistinio stiliaus, moderni erdvė ir būtinai kokybiškas gardus maistas – štai tokie buvo mūsų pagrindiniai lūkesčiai, renkantys šventės vietą. Vaikų laukė smagi pramoga – picų kepimas. Į orą pakilo miltų debesys. Vaikai su tokiu entuziazmu minkė ir kočiojo, kad picos gavosi pačios skaniausios. Taigi, ir čia nepamiršome pagrindinės Remio teorijos: Gaminti gali visi!

Dekore norėjome perteikti kulinarinę dvasią. Norėjome, kad tema atsiskleistų detalėse. Fotosesijos kampeliui sukūrėme šarmingą lauko kavinės foną su raitytomis kėdutėmis ir kabančiais lauko žibintais. Ant stalo vietoj puokščių susidėjo kibiriukai su prieskoninėmis žolelėmis. Kiekvienas švečias gavo meniu su rozmarino šakele ir palinkėjimu Bon Appetit. Ypač šauni idėja buvo pagaminti medžiagines servetėles su peliuko Remio iliustracijomis. Paveikslėliai buvo skirtingi, tad vaikai smagiai pagal juos rinkosi savo vietas.

Kadangi pagrindine gimtadienio veikla tapo picos gaminimas, išlaikant idėjos vientisumą, saldaus stalo viziją įkvepė būtent pica ir italų virtuvė. Smagus atradimas ta proga buvo picos gabaliukų formos guminukai. Pagrindiniams picos ingridientams, tokiems, kaip pepperoni, alyvuogės, mocarela, paprikos, suradome saldžias interpretacijas. Na, ir kaip gi be pagrindinių virėjo atributų – juodų tankių ūsų ir pūstų kepurių. Net ir pats tortas buvo kepurės formos, o ant viršaus smagiai įsitaisė svarbiasias šventės herojus – talentingasis peliukas. Puikiai suimprovizavome ir su kaprio salotomis, jos susidėliojo iš marshmallow zefyriukų ir raudonų guminukų. Ant stalo netrūko tikrų virtuvės įrankių, charakteringų raštų ir, žinoma peliuko Remio atvaizdų.

Specialiai Lukos gimtadieniui pagaminome jos asmeninę restoranėlio iškabą. Nuoširdžiai linkime, kad ši vaikiška draugystė su Remiu peraugtų į kokią nors didelę svajonę ir dar po 10 metų mes su godžiausiu pasimėgavimu skanautume gardžiausią troškinį mieste Lukos restorane.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas, dekoravimas: Artišokas
Fotografė: Viktorija Kuhlins
Šventės vieta: Čiop čiop kulinarinė studija
Spaudos dizainas: Artišokas

Ugnės gimtadienis Frozen

Parašykite komentarą

Nemėgstu žiemos, todėl širdis džiaugiasi, kad senka paskutinės jos niūrios dienos. Nesvarbu, kad pavasaris kol kas dar tik kalendorinis, svarbiausia, kad atsiranda viltis. Smegenys persiprogramuoja, atsiranda vis daugiau spalvų ir saulės, o kartu su jomis – energijos ir motyvacijos užtaisas. Turime tokią tradiciją, kad kai tik atsiranda pirmosios pavasario užuominos, norėdami paspartinti šitą procesą, iškeliaujame ten, kur šilta ir saulėta. Kontrastai visi iššaukia stiprias emocijas. Organizmas išgyvena lengvą šoką, kai išskridę su pūkinėmis striukėmis ir kailiniais batais, po kelių valandų, išlipę iš lėktuvo, pajuntame karščio bangą. Atrodo keista, kaip tuo pačiu metu skirtinguose pasaulio kampeliuose gali gyventi ir žiema, ir vasara. Būtent šį triuką panaudojome praeitų metų Ugnės gimtadienyje, užkurdami tikrą žiemą pačiame vasaros viduryje.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Natūralaus dydžio mūsų pagamintas linksmasis besmegenis Olafas
Stilizuotos sidabrinės eglutės
Teminės Ledo šalies herojų kompozicijos po gaubtu
Lengvas it pūkas stalo sijonas su įmontuotomis paslaptingomis šviesytėmis
„Užpustyti“ visi stalai ir lentynos
Lempučių spiečiai po gaubtu, sukuriantys magišką atmosferą
Apšerkšniję langai
Natūralus tortas su netradiciniu šokolado potėpių papuošimu
Žydras gėrimas
Sniego mašina

Ugnės gimtadienio laukiame visus metus, nes tai būna patys tikriausi svajonių gimtadieniai. Praeitais metais žavėjomės smagios veiklos ir detalių kupinu cirko gimtadieniu, o šiemet sukėlėme pūgą, užšaldėme langus ir nukėlėme visus svečius į ledinę Elzos karalystę.

Ugnė yra užkietėjusi „Ledo šalies“ gerbėja. „Vadinkite mane Elza“ – taip apie dukrytės pomėgį pasakojo jos mama Eglė. Tiesą sakant, pradžioje mes su Egle turėjome visiškai kitokių minčių apie artėjančią Ugnytės šventę, bet mažylės aistra filmuko herojams nugalėjo ir Eglė nusileido. Juk gimtadienis ir yra apie tai, kad pildytųsi svajonės, o pasakos virstų realybe.

Gimtadienio organizavimą pradėjome nuo vietos paieškos. Buvo keli variantai, bet pasirinkome šokoladinę Theobromine chocolatier. Žinote kodėl? Nes nukeliavę apsižiūrėti, iš karto pajutome, kad ten jau gyvena pasaka. Nuo lubų nuleista sudžiuvusi medžio šaka, knygų lentynos, supamas krėslas, magiška prieblanda – visa tai akimirksniu leido nusikelti į fantazijų pasaulį ir susikurti būsimos šventės viziją. Mūsų užduotis buvo netik įpūsti žiemą į šitą stebuklingą interjerą, bet ir paversti tai stebuklinga Ugnytės gimtadienio istorija.

Pagrindinis šventės akcentas buvo itin žiemiškas, apsnigtas saldusis stalas. Pačiame didelio stalo vidury mes padarėme aukštą pusnį, kurioje ir susidėliojo visi desertai: morengai – sniego gniūžtės, macarons su išpieštomis snaigėmis, šilauogės apšerkšnijuose indeliuose, gardžios spurgos su sidabriniais papuošimais, keksiukai ir cake popsai su snaigių detalėmis. Nuo lubų leidosi purus sniegutis, susimaišęs su dailiomis snaigėmis iš sausainių. Aplink pusnį sudėliojome gražias lėkštutes su įrankiais ir kiekvienas svečias gavo po mažą gražiai supakuotą teminę dovanėlę. Už stalo iškilo didžiulė apledijusi Ugnės pilis. Užrašui panaudojome specialų ledo efektą grafikos dizaine.

Patys negalėjome atsidžiaugti rezultatu, bet labiausiai man kvapą gniaužė apšerkšniję langai. Jie atrodė taip tikroviškai ir iš vidaus, ir iš išorės, kad, manau, sukėlė nemažą nuostabą ir atsitiktiniams gatvės praeiviams. Tiesą sakant, kai mes pradėjome pasiruošimą šventei, kavinė dar nebuvo uždaryta. Buvo labai įdomu stebėti lankytojų reakcijas, daugelis klausinėjo, kas čia vyksta ir negalėjo patikėti, kad tai „tik mažos mergaitės gimtadienis“.

Specialiai šventei mes pagaminome originalias stilizuotas eglutes iš sidabrinių blizgučių girliandų, jos užpildė erdvę kartu su baltomis dirbtinėmis eglutėmis. Taip pat pagaminome didžiulį smagų besmegenį Olafą, tarsi ką tik atsiridenusį iš kitos ekrano pusės. Visi vaikai norėjo pasidžiaugti jo draugija ir mielai su juo fotografavosi. Po šventės naujasis draugas iškeliavo į Ugnytės namus ir tikiu, kad vis dar džiugina ją savo plačia šypsena.

Tikriausiai Jums jau net nekyla abejonių, kad šokoladinėje įsisiautėjo tikra žiema, bet tuo mes neapsiribojome. Šokoladinė turi nediduką kiemelį ir būtent ten vyko visas pagrindinis veiksmas. Vaikai tiesiog šėlo ant batuto, pripildyto puraus ir minkšto sniego baltumo kamšalo. Tai buvo nepamištamos emocijos. Tos nuoširdžios laimės akimirkos atpirko viską, netgi tai, kad mes po šventės po vieną rankiojome pūkelius, išsibarščiusius po visą kiemelio teritoriją. Ko nepadarysi dėl vaikų ir dėl jų skaidraus juoko!

Dar vienas netikėtas siurprizas buvo sniego mašina. Vaikai net cypė iš džiaugsmo, kai lauke pradėjo „snigti“. Iškėlę mažas rankytes jie gaudė sniegą ir šoko kartu su snaigėmis. Programą vedė profesionalios Mažojo genijaus animatorės. Elza ir Ana žaidė smagius žaidimus, dūko su vaikais, o pabaigoje atliko legendinio kūrinio „Let it go“ lietuvišką versiją.

Nesinori kartotis, bet visgi… Tai buvo dar vienas tikrų tikriausias SVAJONIŲ GIMTADIENIS. O mes esame be galo laimingos, kad galime, kaip kokios stebuklingos fėjos su burtų lazdelėmis pildyti tokias nuostabias vaikų svajones.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio organizavimas ir dekoravimas: Artišokas
Vieta: Theobromine chocolatier
Fotografė: Laima Druknerytė
Tortas: Tie kepėjai
Programa: Mažasis genijus

Vyriškas jubiliejus

Parašykite komentarą

Ar sėkmingą žmogų galima atpažinti iš pirmo žvilgsnio? Galima net iš vieno skambučio! Nes sėkmingi žmonės tiksliai žino, ko jie nori. Jie šneka tvirtai, užtikrintai ir nepalieka abejonių. Erika – ideali žmona. Kai ji pirmą kartą paskambino ir labai aiškiai išdėstė savo idėjas, pagalvojau, WOW, kažkokiam vyrukui labai pasisekė. Toliau bendravimo eigoje tas jausmas tik stiprėjo. Sėkminga ir atsipalaidavusi, konkreti, pilna idėjų ir entuziazmo, energinga ir ryški. Atrodo, ji tikrai puikiai jaučia, ko nori iš gyvenimo ir tikrai žino, kaip tai gauti.

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Masyvi ratlankių siena
Baldai iš padangų poilsio zonoje
Didelė šviečianti „surūdijusi“ raidė P – parkingo zona
Metaliniai stalai su mechaniko įrankių kompozicijomis
Užkandžių stalas ant metalinių degalų bačkų
Metaliniai stelažai su įrankiais ir automobilių detalėmis
Palapinės dekoras – didžiulė iškaba PIT STOP
Raudonas hamburgerių autobusiukas
Tikras lenktyninis automobilis fotosesijai

Ką Jums reiškia dovanos? Pastebėjau, kad nuomonės labai skiriasi. Tiesą sakant, manau, kad tai keliauja iš kartos į kartą, formuojasi šeimoje, kaip ir daugelis kitų dalykų. Mano šeimoje dovanos visada turėjo ypatingą reikšmę, kaip ir dėmesys vienas kitam. Taip liko iki šiol. Aš dovanas asocijuoju su padėka – už pagalbą, kai jos reikia, už draugystę, už išklausytas ir pasidalintas mintis, už bemieges naktis, už partnerystę, laiką kartu. Man dovanos turi simbolinę reikšmę. Tai pirmiausiai dėmesys kitam žmogui, todėl aš ypač mėgstu, kai dovanos būna apgalvotos arba tiesiog taiklios – kai supranti, kad žmogus tave pajautė, išgirdo, kažką pastebėjo, kai padarė eilę veiksmų vien tam, kad tave nudžiugintų. Aš pati visada renku dovanas atsakingai. Man patinka praktiškumas, kai aš tiksliai žinau, kad dovana bus naudojama pagal paskirtį arba atneš geras emocijas. Kartais reikia atlikti rimtą tyrimą prieš šventę, kartais dovanoju emociją, nuotykį, o kartais tiesiog tai, ko visada reikia ir nebūna per daug. Nesu iš tų, kurios dovanoja atsitiktines dovanas, kai pamatai kažką, pagalvoji apie žmogų ir nusprendi padovanoti. Taip būna ypač retai. Tačiau per šventes aš negailiu nei pinigų, nei laiko. Man atrodo, kad tuos kelis kartus per metus aš turiu aiškią progą visomis prasmėmis išreikšti, kiek brangus man yra tas žmogus, todėl įdedu į tą procesą visą savo širdį.

Ar norėtumėte gauti dovanu puikiai apgalvotą ir suplanuotą gimtadienio šventę? Aišku, kad TAIP. Štai tokią dovaną paruošė Erika savo vyrui. Erika prisipažino, kad vyras nemėgsta švęsti gimtadienio, jis tyčia susiplanuoja kelionę tą dieną ir jie abu išlekia švęsti į kitą pasaulio kraštą. Tačiau šiais metais Erika pagudravo ir viskas buvo kitaip. Manau, kad jos vyras nei kiek to nesigailėjo. Tai buvo tiesiog parašyta jo veide. Didžiulis paviljonas išdygo tiesiog pievoje prie namų. Erikos vyras visiškai nieko neįtarė. Viso mūsų bendravimo metu mes laikėmės ypatingos konspiracijos – susirašinėjimui naudojome tik darbinį Erikos paštą, skambinomės tik tam tikru laiku po trumpos žinutės, perspėjančios apie skambutį, susitikinėjome darbo metu. Buvo smagu įsitraukti į tą paslaptingą žaidimą, ypač, kai žinojome koks bus rezultatas.

Šventės rytą irgi viskas buvo kruopščiai apgalvota. Budėjome už kampo su išnuomotu krovininiu automobiliu (nes į savo mašiną nebetilpome), kol Erika su vyru išvažiuos ir duos mums ženklą, kad galima pradėti pasiruošimo darbus. Kartu su vyrukais iš Tents sukomės labai operatyviai. Kol Erika su vyru ir svečiais smagiai leido laiką kartinguose (tai buvo pirmoji gimtadienio dalis), mes pasistatėme palapinę ir ją pilnai išdekoravome lenktynių tematika. Erika norėjo, kad palapinėje mes įrengtume PIT STOP stotelę. Išnagrinėję visą informaciją, kurią mums duoda Google, sunkiai radome vaizdus, kurie atspindėtų tikrąją PIT STOP garažo atmosferą, todėl, pasitelkusios fantaziją, kūrėme pačios. Pirmiausiai norėjome, kad vaizdas būtų „metalinis“, kadangi metalas ir automobiliai yra neatsiejami palydovai. Todėl rinkomės metalinius stalus ir didžiausią šventės dekoro akcentą – ratlankių sieną, kuri puikiai užpildė erdvę ir sukūrė WOW efektą. Metalą derinome su medžiu. Šiai koncepcijai puikiai tiko stilingos Seven Pro kėdės. Užkandžių stalą sudėliojome ant „garažiuko“ bačkų su mediniu stalviršiu. Užkandžius sudėjome ant juodų akmens masės padėkliukų su metaliniais rėmais. Prie stalo padarėme įrankių sienelę su įkomponuotomis užkandžių lentynėlėmis. Šalia palapinės įsikūrė raudonas autobusiukas su savo gardžiausiais burgeriais.

Palapinė pasidalino į dvi erdves. Pusę palapinės skyrėme valgymui, o kitą pusę poilsio zonai. Atsipūsti nuo intensyvios turiningos dienos buvo galima ant specialiai šventei mūsų pagamintų padangų baldų. Sukristi ant pufiko prie staliuko su kokteiliuku nevengė nei vienas svečias ir visi stebėjosi, iš kur mes tokius gavome. Poilsio zonoje veikė baras. Čia įgudęs barmenas nesikuklino parodyti savo sugebėjimus ir plakė puikius gaivinančius kokteilius.

Kita įspūdinga atrakcija buvo tikrasis lenktyninis automobilis, kuris tapo geidžiamiausia fotosesijos vieta. Visi svečiai galėjo save išbandyti lenktynininko kėdėje, emocijos tiesiog veržėsi per kraštus.

Reikia pripažinti, kad praeitais metais turėjome nemažai projektų, kurių sėkmė labai priklausė nuo susiklosčiusių oro sąlygų, tačiau visi jie buvo absoliučiai sėkmingi, nes, net, kai atrodė, kad yra mažai vilties, oras imdavo ir stebuklingai pasitaisydavo. Visą savaitę iki gimtadienio lijo ir buvo šalta. Tiesą sakant, taip jau pasitaikė, kad tai buvo apskritai pirma šilta gegužės diena ir ji atiteko mūsų lenktynininkams.

Žaviuosiu tokiomis moterimis, kaip Erika, ji laisva ir stipri, jos viduje verda kraujas ir ji gyvena pilnąja to žodžio prasme. Tokie žmonės įkvepia ir suteikia motyvacijos toliau kurti ir judėti į priekį. Ačiū už mūsų pažintį.

Elena

Kūrybinė komanda:

Gimtadienio dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Fotogenijai
Paviljonas: Tents
Baldų nuoma: Seven Pro
Užkandžiai ir burgeriai: Raudonas autobusiukas

Spalvingas Trolių gimtadienis

Parašykite komentarą

Įkvėpimo semiamės visur, bet meluosiu, jei pasakysiu, kad gavę užduotį pirmiausiai nenukeliaujame į google su tiesiogine užklausa, pavyzdžiui „trolls birthday“. Visada smalsu sužinoti, ką jau iki tavęs sukūrė kiti, bet įdomiausia būna tada, kai kiti dar nesukūrė nieko, kas būtų verta dėmesio. Štai tokiais atvejais ir prasideda kūrybą, ta tikroji, stogą raunanti, su neprognozuojamu rezultatu. Tuomet tiesiog spirgi, kaip koks lašinys ant keptuvės, nuo jausmo, kad kuri visiškai šviežią „pinteresto“ vaizdelį, kuri tikėtina kopijuos pusė pasaulio :)

Mūsų mylimiausi dekoro akcentai:

Saldusis stalas – stebuklingas trolių miškas
Veltinio gėlytės su macarons viduriukais
Linksmos dinamiškos gėlytės su didelėmis lūpomis
Minkšti spalvoti medžiai su medvilnės žiedo akcentu
Spurgų kalnas
Keksiukų pateikimas permatomuose indeliuose su spalvotais saldainiais
Gėrimų buteliukai su veltinių gėlyčių dekoracija

Būtent tokia istorija nutiko su Troliais, Google neparodė absoliučiai nieko už ko norėjosi užsikabinti, taigi teko žiūrėti filmuką vėl ir vėl, įsijausti į nuotaiką, ieškoti charakteringų detalių. Nemėgstu, kai dekoras yra akivaizdus, kai stalą nusieja vienkartiniai indai su herojų atvaizdais ir visos dekoracijos yra tiesiogiai susijusios su šventės tematika. Tiesą sakant, tokį dekorą gali padaryti kiekvienas, tam tikrai nereikia samdyti profesionalo. Mes kuriame dekorą remdamosios asociacijomis ir emocijomis. Mes žaidžiame spalvomis ir detalėmis, įvairiomis medžiagomis ir priemonėmis, sukurdamos tikros pasakos viziją, o ne vien aklą tematikos išpildymą. Mūsų herojai paprastai yra tikri ir apčiuopiami, o ne besaikiai jų atvaizdai.

Neseniai šnekėjau su didelės švenčių atributikos parduotuvės savininke. Ji pasakojo, kaip žmonės kartais pasimeta asortimento gausoje ir priperka to, ko visiškai nereikia, išleisdami krūvą pinigų. Žmonės net nepagalvoja, kad pasamdę dekoratorių, jie galėtų išleisti labai panašią sumą, bet dekoras būtų vientisas, originalus ir estetiškai tvarkingas. Dekoratorius į dekorą įtraukia visus šventės elementus – tai ir stalo serviravimas, ir gėrimai, ir saldumynai, kuriuos Jūs bet kuriuo atveju perkate. Kai kiekviena šita detalė turi savo paskirtį ir vietą, nusipiešia nuostabus, unikalus gimtadienio paveikslas.

Taisijos gimtadienio dekorui turėjome magiško trolių miško viziją. Taisijai labai patinka troliai, ji jau turi visą jų kolekciją. Nusprendėme, kad sukursime jiems labai „trolišką“ girią, kurioje įvyks triukšmingiausias ir ryškiausias Taisijos gimtadienio vakarėlis. Mūsų misija buvo taip integruoti saldumynus į dekorą, kad jų net reikėtų paieškoti. Misija buvo įvykdyta 100 %. Taisijos mama pasakojo, kad svečiai pradžioje net nedrįso imti kai kurių skanėstų, nes galvojo, kad tai dekoracijos.

Spurgos susidėliojo į spalvotą spurgų kalną, macarons tapo mūsų pagamintų veltinių gėlyčių viduriukais, cake pops „pasimetė“ tarp spalvotų medžių, ant samanų kalno išdygo dryžuotų ledinukų giraitė. Dekore naudojome daug natūralių organiškų elementų – žaluma, dideli lapai vietoj polėkščių, medvilnės žiedai, samanos ir kt. Įdomus sprendimas buvo padaryti saldžiajam stalui pjedestalą. Žaidimų kambaryje, kuriame vyko šventė, buvo tik vienas stalas, todėl ir nusprendėme išskirti erdves. Pagaminome pakylą, kurią pavertėme tikruoju stebuklinguoju trolių mišku su linksmosiomis gėlytėmis, ryškiais spalvotais medžiais, šventinėmis vėliavėlėmis, saldžiaisiais „augalais“ ir, savaime suprantama, pačiais troliais. Tiesa sakant, net ir be trolių buvo aišku, kas čia per vietą ir kam ji skirta, tačiau jie taip organiškai papildė vaizdą, kad atrodė jis tarsi atgijo.

Mūsų pagamintus medžius dekoravome spalvotais vilnos dėbesėliais, dekoracijų gamyboje naudojome daug veltinio, nes tai kėlė stiprias asociacijas su filmuko herojais. Kadangi nenaudojome staltiesės, po stalų sudėliojome burbuliukus – koriukus, kurie užpildė vaizdą ir suteikė jam dar daugiau žaismingumo.

Gimtadienio programa irgi atitiko tematiką. Vaikus aplankė tikri troliai su savo linksmomis dainelėmis ir išdaigiškais žaidimais. Dar vienas svajonių gimtadienis virto realybe.

Elena

Kūrybinė grupė:

Gimtadienio dekoravimas: Artišokas
Fotografas: Natalija Kurauskienė
Vieta: Žaidimų kambarys Ledinukas

Ugnytės gimtadienis cirko tema

Parašykite komentarą

Norėčiau padėkoti už patį gražiausią Ugnytės gimtadienį – viskas buvo tobula! Net mažiausios detalės buvo apgalvotos, kruopščiai pagamintos ir suderintos. Puikiai sudėliotas šventės planas leido pasijusti lyg tikrame cirke tiek mažiausiems svečiams, tiek ir suaugusiems. Labai smagu, kai visi norai buvo suprasti iš pusės žodžio ir įgyvendinti viršijant mūsų lūkesčius. Ačiū Jums už sukurtą pasaką. Svečiai ir mažoji dar iki šiol pamena šią nuostabią šventę. Jau labai laukiame mūsų tolimesnių projektų… :)

Teminis gimtadienis Cirkas

Parašykite komentarą

Man mano vaikų gimtadieniai yra didžiausios metų šventės. Ne Kalėdos ar Naujieji metai, ne Velykos ar mūsų šeimos jubiliejai, o būtent vaikų gimimo dienos. Todėl šiandien kreipiuosi į bendraminčius (tokius kaip šaunioji Eglė – Ugnytės mama), kuriems vaikų gimtadieniai yra TIK kartą per metus ir todėl juos BŪTINA rimtai ir triukšmingai švęsti. Buvo neapsakomai gražu stebėti, kaip Eglė ir jos vyras nuoširdžiai džiaugėsi Ugnytės švente, kokie įsijautę ir linksmi buvo Ugnytės seneliai ir net promočiūtė. O švečiai tiesiog aikčiojo iš netikėtumo, nes nieko panašaus dar nebuvo regėję. Kartu su Egle suruošėme tikrai neeilinę šventę. Patikėkite, kai išvydome galutinį rezultatą, aikčiojome ir mes, nors atrodo jau tikrai nemažai matę.

Mūsų mylimiausi akcentai:

120 m specialiai gimtadieniui pasiūtų vėliavėlių
Šviečiančios raidės CIRKAS
Mūsų sukonstruota Bilietų kasa
Smagios vintažinės gimtadienio kepurėlės
Didžiuliai permatomi balionai su spalvota konfeti
Natūralaus dydžio gyvūnų maketai
Vintažinės cirko kaukės fotosesijai
Keksiukų karusėlė
Nuostabaus grožio teminis tortas
Specialiai Ugnytei mūsų pagamintas šviečiantis dvejetas
Neįtikėtino kruopštumo teminiai sausainiai
Zefyrinės štangos
Tikras poniukas Šrekiukas

Kiekvienas vaiko gimtadienis – tai tarsi naujas atskaitos taškas ir tuo pačiu – praėjusių metų suvestinė. Mintys apie gimtadienio formatą, tematiką, nuotaiką dėliojasi ištisus metus. Aš nuolat stebiu, kas vaikui patinka, kuo jis domisi, apie ką svajoja, kuo gyvena, apie ką šneka. Tai tarsi nuoseklus partizaninis tyrimas, kuris finale sudėlioja man labai aiškų būsimos šventės paveikslą. Todėl gimtadienio metu vaikai išgyvena tikrą stebuklą, euforiją, pasaką. Atrodo, kad visos jų svajonės tarsi ima ir išsipildo, iš karto, vienu metu. Ir tuomet užplūsta neapsakoma laimės banga, netik vaikams, bet ir man! Juk taip smagu nors retkarčiais pasijusti stebukladariu. Ir nesvarbu, koks mano užimtumas ar finansinė padėtis, jaučiu nenumaldomą troškimą padovanoti savo vaikams tą vieną dieną beribės ir besąlygiškos laimės.

Kai su didžiuliu įkvėpimu ir susižavėjimu pasakoju aplinkiniams apie Ugnytės gimtadienį, sulaukiu skirtingų reakcijų. Vieni nuoširdžiai džiaugiasi, kad yra tokių šaunių tėvelių, kiti stebisi, treti gūžčioja pečiais – antrasis vaiko gimtadienis?! Žinau, ką galvoja dauguma – juk vaikas nieko neprisimins. Ir klysta. Jeigu emocija labai stipri, vaikas prisimins ją visą gyvenimą. Mano 8 metų dukra iki šiol prisimena savo antrąjį gimtadienį, nes būtent tą vienintelę dieną jos gyvenime mūsų namai transformavosi į žaidimų kambarį. Svetainės vidury atsidūrė čiuožykla su kamuoliukų baseinu, per visą koridorių nusidriekė banguotas kalniukas su riedančia mašinėle, o kambarių durys pavirto žaisliniais namukais.

Prisiminimus sustiprina ir gražios kokybiškos nuotraukos, ypač jeigu jos tvarkingai sugula į popierinį albumą, kuris mielai pavartomas karts nuo karto vietoj spalvingos knygutės. Pavyzdžiui, mes turime specialų gimtadienių albumą. Taip kuriasi šeimos istorijos ir mes netik sekame, kaip auga mūsų vaikai, bet ir matome, kaip keičiasi jų interesai, kas jiems aktualu šiame gyvenimo etape. Nuotraukose atsispindi emocijos, o kokybiškos nuotraukos turi labai didelę išliekamąją vertę. Štai kodėl kiekvienam savo vaikų gimtadieniui samdau profesionalų fotografą ir savo klientus visada raginu tai daryti. Įsivaizduokite, kaip bus įdomu Jūsų vaikui turėti tokį albumą po 30 metų ir rodyti jį savo vaikams.

Ugnytės gimtadienis yra ryškus pavyzdys, kai dekoras buvo išpildytas 120%. Kiekviena smulkmenėlė, kiekviena detalė buvo kruopščiai apgalvota ir suderinta. Ugnės mama Eglė labai aktyviai dalyvavo visame pasiruošimo procese. Atrodė, kad kiekvieną dieną gimsta po naują idėją. Gimtadienio tema atsispindėjo netik dekore, bet ir visoje gimtadienio eigoje: vaikai gamino popcornus ir saldžią vatą, mokinosi įvairių triukų su linksmąja žongliere, pūtė milžiniškus burbulus ir patys juose slėpėsi, kilnojo štangą, vaikščiojo ant „virvutės“, „šokinėjo per ugnį“, sprogdino balionus su dartais ir dar daug kitokios smagios teminės veiklos turėjo. Šventės kulminacijoje vaikus aplankė tikrasis ponis ir visi norintys galėjo ant jo pajodinėti.

Saldusis stalas buvo pilnas netikėčiausių „cirkiškų“ desertų: karameliniai obuoliai, vanilinės klouno nosys, nuostabaus grožio teminiai sausainiai, zefyrinės štangos ir daugelis kitų. Neįtikėtino grožio tortas nustebino ne vieną svečią. Sunku buvo apskritai suprasti, kad čia tortas, o ne dar viena įspūdinga dekoracija.

Įspūdingu šventės akcentu tapo ir didžiulės raidės CIRKAS. Nesu tų raidžių gerbėja būtent dėl labai didelės jų pasiūlos ir populiarumo šiuo metu, tačiau čia jos atsidurė taip laiku ir vietoje, kad sukėlė įspūdį ir man.

Tiesa sakant, žaviuosi Eglės preciziškumu. Net Ugnytės ir visos šeimos apranga buvo puikiai priderinta prie šventės dekoro. O kai, likus porai savaičių iki gimtadienio, paaiškėjo, kad tą dieną prognozuojama nemaža lietaus tikimybė, Eglė išsinuomavo didžiulę palapinę būtent tokią, kuri savo forma priminė cirko palapinę. Tiesą sakant, ta palapinė dar patrigubino wow efektą, nes tuomet veiksmas susikoncentravo vienoje erdvėje ir dekoras atsiskleidė visu savo gražumu.

Sutemus nuo pagrindinio kelio pro medžius matėsi palapinės kontūrai, lempučių šviesos ir smagus dūzgesys viduje. Pagalvojau, WOW! – tai neabejotinai TOP 1 mūsų suorganizuotas gimtadienis EVER.

Kūrybinė grupė:

Gimtadienio dekoravimas ir pramogų organizavimas: Artišokas
Vieta: Žaleso respublika
Fotografė: Laima Druknerytė
Tortas: Cake design
Keksiukai: Pinavija
Sausainiai: Saldžių svajonių namai
Šviečiančios raidės: Light Letters
Spaudos dizainas: LiDesign